Trečiadienio rytą, pusryčiaujant, Audrius paprašė mano banko kortelės. Jo balsas buvo ramus, bet su lengvu rūpesčiu nepanikuojantis.
Egle, reikia atlikti svarbų įmonės pervedimą, mano kortelę dviem dienom užblokavo, gal galėtum išgelbėt?
Nusivaliau rankas į prijuostę, ištraukiau kortelę iš piniginės. Audrius paėmė ją greitai, lyg baimintųsi, kad persigalvosiu, ir pabučiavo mane į viršugalvį.
Ačiū, brangioji, kaip visada gelbėji iš bėdos.
Per dvidešimt mūsų santuokos metų išmokau neuždavinėti nereikalingų klausimų. Pasitikėjau. Arba apsimečiau, kad tikiu.
Penktadienio vakarą, lygindama patalynę, užgirdau, kaip Audrius kalba telefonu gretimame kambaryje.
Durys buvo praveros. Jo balsas linksmas, visai ne toks, kokiu kalbasi su manimi.
Mama, nesisielok, viskas tvarkoj. Restoranas užsakytas, staliukas šešiems, meniu puikus, šampanas, kokteiliai, kaip tau patinka. Ne, Eglė nieko nežino. Kam? Sakiau, kad namuose švęsime tik artimiausiame rate.
Lygintuvas sustingo mano rankose.
Mano naivi žmona nė nesusigaus. Provincijos mergaitė, mama, juk prisimeni iš kažkokio kaimo kilus. Dvidešimt metų Vilniuje, bet vis tiek kaimas. Taip, jos kortele moku, žinoma.
Manoji užblokuota. Bet kokia šventė bus Perlo krante! Ji ten neis, nepergyvenk. Sėdės namie, žiūrės televizorių.
Išjungiau lygintuvą. Nuėjau į virtuvę, įsipyliau vandens, išgėriau vienu mauku. Rankos nedrebėjo. Viduje buvo tuščia, šalta tarsi kažkas būtų iššlavęs visą gyvybę.
Terasa, veja, sodai
Naivi žmona Provincijos moteris Jos kortelė
Padėjau stiklinę į kriauklę ir pažvelgiau pro langą. Lauke temo. Gal tikrai jis teisus. Gal aš iš tiesų tokia paprasta, kaip pelė. Bet pelės, užspiestos į kampą, įkanda.
Šeštadienio rytą užblokavau kortelę. Paaiškinau banke, kad pametusi ir bijau, jog kažkas pasinaudos.
Iš banko nuvažiavau į kitą miesto pusę, į sodų bendriją, kur kadaise gyvenau.
Vytas atidarė duris su šlepetėmis, nustebęs iškėlė antakį.
Egle? Kiek metų! Užeik, ko stovi.
Sėdėjom jo virtuvėje, gėrėm arbatą. Papasakojau viską trumpai, be emocijų. Jis klausė, netrukdydamas.
Supratau, tarė jis. Klausyk, Egle, tu juk mūsų šeimą esi kadaise išgelbėjusi? Kai tėvui darbo neliko, atnešei maišą bulvių, sakei, kad liko nereikalingų.
O mes žinojom, kad atidavei paskutines. Dabar mano eilė. Jų šventė pirmadienio vakarą, taip?
Devintą valandą banketas prasideda. Paskambinsiu, kai viską užsakys ir reiks mokėt. Tada ateik. Su padavėju susitarsiu.
Pirmadienio vakarą apsivilkau suknelę. Bordo spalvos siuvau prieš trejus metus ir nė karto nevilkėjau, nebuvo progos. Pasidažiau, susišukavau. Pažiūrėjau į veidrodį. Nebelieka pelės
Telefonas suskambo pusę vienuoliktos. Vytas.
Atvažiuok. Sąskaitą jau prašė. Tuoj mokės tavo kortele.
Taksi nuvežė per dvidešimt minučių. Restoranas Perlo krantas žibėjo vitražais ir auksu. Vytas pasitiko prie įėjimo, linktelėjo link salės.
Trečias stalas nuo lango.
Ėjau lėtai per pilną žmonių, juoko ir taurinių dzingsmo salę ir pamačiau juos.
Audrius sėdėjo stalo gale, šalia Irena, jo mama, ruda kostiumėliu, jo sesuo Justina su vyru. Ant stalo tuščios lėkštės, taurės, deserto likučiai.
Padavėjas padėjo sąskaitą ant padėklo. Audrius net nepažvelgė į sumą, ištraukė mano kortelę ir padėjo ant padėklo su tokiu orumu, tarsi tai būtų jo pinigai.
Terasa, veja, sodai
Aptarnavimas puikus, garsiai ištarė, apžvelgdamas stalą. Matai, mama, juk sakiau, kad tikrą šventę surengsiu. Ne kokį sarmatą, o visai kaip ponams.
Irena išdidžiai linktelėjo, taisydama šukuoseną.
Sūneli, tu šaunuolis. Štai čia šventė, taip suprantu. O ne kaip kai kurie, tik siuvimo mašina dūzgia ir kampuose sėdi.
Justina sukikeno. Audrius nusišypsojo, savaip pasitenkinęs.
Na, mama, juk žinai, dėl tavęs tik geriausi dalykai. Gerai, kad turiu tokių galimybių.
Padavėjas ėmė kortelę, perleido per terminalą. Kartą. Antrą. Atsirėmė į ekraną rūgščiu veidu. Grįžo prie stalo.
Atsiprašau, kortelė neveikia. Užblokuota.
Audrius pabalęs.
Kaip užblokuota? Negali būti. Bandykit dar.
Bandžiau tris kartus. Kortelė negaliojanti.
Priėjau prie stalo. Irena mane pirmoji pastebėjo. Jos veidas pailgėjo.
Egle? tik išstenėjo Audrius, pašokdamas. Tu… ką čia veiki?
Pažvelgiau labai ramiai.
Atėjau į šventę. Būtent tą, kurią suorganizavai už mano pinigus. Be manęs.
Ant stalo įsivyravo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip taurės dzingsi už gretimo staliuko.
Egle, klausyk, čia nesusipratimas, ėmė teisintis Audrius, tiesdamas ranką, bet atsitraukiau.
Ne, Audriau. Tai ne nesusipratimas, tai melas. Penktadienį girdėjau visą tavo pokalbį su mama. Kiekvieną žodį.
Apie provincijos moterį. Apie kaimą. Apie tai, kaip aš nepastebėsiu ir tyliai žiūrėsiu televizorių, kol jūs čia baliavojat.
Justina nuleido akis į lėkštę. Irena stipriau suspaudė servetėlę.
Tu šnipinėjai?! supyko Audrius. Sekei mane?
Lyginau patalynę, o tu rėkei per visą namą, kaip apgavai mane. Gyrei uošvinei, koks gudrus, kad žmoną apgavai.
Čia ne šnipinėjimas, Audriau. Tiesiog net nesistengei slėptis. Galvojai, pelė neįkąs.
Audrius bandė susitvardyti.
Gerai, kaltas, nesiginčysiu. Bet gal pasikalbam namie, ramiai?
Ne. Kalbam čia. Kortelę užblokavau šeštadienį. Bankui pasakiau, kad pavogta. Nes tu paėmei ją apgaule ir norėjai išleisti pinigus man nepasakęs. Tad dabar, mielas vyre, mokėk pats. Grynaisiais.
Vytas priėjo prie stalo, sukryžiavęs rankas ant krūtinės.
Jei bus problemų dėl atsiskaitymo, teks kviesti policiją. Sąskaitą uždaryt reikia.
Audriaus veidas išblyško, paskui paraudo, pagaliau pamėlavo.
Egle, tu supranti, ką darai? Tu mane viešai pažemini!
Aš? nusišypsojau. Pats save pažeminai, kai nusprendei, kad kaimo žmona neverta net tiesos.
Irena pašoko, mostelėjusi į mane pirštu.
Kaip gali taip su juo kalbėt?! Tu nieko verta! Be jo tu niekas!
Ilgai į ją žiūrėjau, paskui ramiai tariau:
Galbūt. Bet dabar esu ta, kuri nebenorės apsimesti. Ir tai daug geriau, nei būti kieno nors naivia žmona.
Kitas dvidešimt minučių jie skaičiavo pinigus. Audrius iškratė piniginę, Irena rankinę, Justina su vyru purtė kišenes.
Skaičiavo, kuždėjosi, ieškojo smulkesnių. Padavėjas stovėjo nepajudinamai. Kiti lankytojai apžvelgė mus smalsiai.
Stovėjau šalia ir žiūrėjau, kaip byrėjo blizgi puošmena, visas paikas orumas, visas melas.
Kai surinko reikiamą sumą, ištraukiau iš rankinės voką ir padėjau prieš Audrių.
Skyrybų prašymas. Perskaityk namie.
Atsigręžiau ir išėjau į lauką. Nugara išsitiesus, žingsnis tvirtas. Vytas pravėrė duris ir šnibžtelėjo:
Laikykis, Egle.
Naktinis Vilnius mane pasitiko šaltu vėju, bet krūtinėje liejosi ramus, šiltas jausmas. Laisvė.
Skyrybas užbaigėm po trijų mėnesių. Audrius skambino, atsiprašinėjo, bet nekėliau telefono. Gauti liko pusė iš parduoto buto.
Po metų Audrius dar sykį paskambino.
Egle, suklydau. Mama gyvena su manimi, kiekvieną dieną priekaištauja, darbą praradau. Gal bandom grįžti viską?
Ne, Audriau.
Padėjau ragelį ir daugiau apie jį negalvojau.
Kartais prisimenu tą vakarą restorane. Kaip ėjau per salę, kaip žiūrėjau į Audrių, kaip padėjau voką ant stalo. Suprantu tai nebuvo pabaiga. Tai buvo pradžia.
Visai neseniai parduotuvėje sutikau Justiną. Ji nusisuko. Nekalbėjau kam? Gyvenam jau skirtinguose pasauliuose.
Vakar užsuko Vytas.
Tai ką, Egle, nesigaili?
Pažiūrėjau pro langą. Už stiklo pavasaris, saulė, gyvenimas.
Ne akimirkai, Vytautai.
Jis linktelėjo.
Teisingai.
Reikia gailėtis to, ko nepadarei. O ne to, ką padarei.






