Pensininkė pasakojo, kad savo sūnų paskutinį kartą matė prieš daugiau nei šešerius metus – Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebekalba? – paklausiau savo kaimynės… Ir tą akimirką man suspaudė širdį. – Jau šešeri metai, kai jį mačiau paskutinį kartą. Kai jis su žmona persikraustė gyventi kitur, pradžioje dar kartais paskambindavo, bet ilgainiui visiškai nutrūko ryšys. Kartą nupirkau tortą jo gimtadieniui, atėjau jo pasveikinti ir… Tada ji nuleido akis ir pravirko. – O kas nutiko tada? – Duris atidarė mano marti ir pasakė, kad aš jų namuose nepageidaujama. Mano sūnus nieko jai neatsakė, tik pažvelgė į mane, tarsi būčiau kuo kalta, ir nusigręžė. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau. – Jis paskui jums daugiau niekada nepaskambino? – Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. – Kartą pati jam paskambinau, kai nusprendžiau parduoti trijų kambarių butą ir įsigyti mažesnį. Žinoma, kažkiek pinigų jam padaviau. Jis atėjo, pasirašė dokumentus, pasiėmė pinigus ir daugiau niekada nepaskambino. – Ar jaučiatės labai vieniša, ar jau susitaikėte su vienatve? – paklausiau senolės. – Man viskas gerai! Kai dar buvau jauna, su sūnumi likau viena, nes vyras paliko dėl kitos moters. Sūnų užauginau viena. Jis augo meilėje ir rūpestyje. Tuomet sakė, kad nori išsinuomoti atskirą butą. Džiaugiausi, nes maniau, užaugo, subrendo. Bet viskas buvo dėl jo draugės – ji norėjo gyventi atskirai, kad niekas netrukdytų jų laimei. Paskui ji pastojo. – Taip lengvai apie tai pasakojat? Nejau nekliūva, kad sūnus jus paliko vyresniame amžiuje? – nustebau. – Jau pripratau. Man patinka gyventi naujame bute. Turiu pinigų, visko užtenka. Kiekvieną rytą atsikeliu, užkaičiu virdulį ir išeinu į balkoną gerti arbatos bei stebėti bundantį miestą. Jaunystėje tik svajojau išsimiegoti, nes dirbau dvi pamainas. Svajojau, kad sulauksiu senatvės tarp savų žmonių, bet, matyt, lemta buvo likti vienai. – O gal bent gyvūną priglaustumėt? Dviese visada linksmiau. – Žinai, mieloji, ir katės kartais palieka savo šeimininkus, o šuns nesiryžtu imti – juk nežinau, ar ryte prabusiu. Negaliu pasiimti to, už ką negalėčiau atsakyti. Jau kartą pasielgiau kvailai, gana… Moteris stengėsi išlikti tvirta, bet neištvėrė ir pravirko… Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jūs esate jų dalis, ir kai jų neliks, išeisite ir jūs!

Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebebendrauja? paklausiau savo kaimynės… Ir tuomet man pasidarė sunku širdyje.

Jau šešeri metai, kai paskutinį kartą jį mačiau. Kai su žmona išsikraustė į kitą miestą, iš pradžių dar paskambindavo, bent retkarčiais, bet po to visai dingęs, nebeieškojo ryšio. Kartą, jo gimtadieniui nupirkau tortą, nuėjau pasveikinti ir… ji nuleido akis ir pravirko.

Ir kas tada buvo?

Duris atidarė marti. Pasakė, kad mano čia niekas nelaukia. Jis tylėjo, tik pažiūrėjo į mane lyg aš būčiau dėl kažko kalta, ir nusuko akis. Tąsyk jį ir mačiau paskutinį kartą.

Po to jis nė karto nepaskambino? negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.

Kartą pati paskambinau. Nusprendžiau savo trijų kambarių butą parduoti ir įsigyti mažesnį. Aišku, dalį pinigų jam atidaviau. Atėjo, pasirašė dokumentus, pasiėmė pinigus ir daugiau nesurado laiko man paskambinti.

Jums turbūt labai liūdna arba jau pripratusi būti viena? Kreipiausi į senolę.

Oi, žinai, man visai gerai. Kai buvau jauna, buvau palikta viena vyras paliko mane dėl kitos moters. Sūnų užauginau viena. Jis augo apsuptas meilės ir rūpesčio. Vėliau pasakė norintis nuomotis atskirą butą. Iš pradžių apsidžiaugiau galvojau, subrendo, pats nori taip gyventi.

Bet viskas buvo dėl jo draugės. Ji viskuo vadovavo būtinai reikėjo atskiro gyvenamo ploto, kad, girdi, niekas netrukdytų jų džiaugsmams. Vėliau ji pastojo.

O taip ramiai viską papasakojat? Nejaugi, neskaudu, kad sūnus liko svetimas jūsų senatvėje? nustebau.

Pripratau. Naujame bute gyventi patogu. Pinigų užtenka viskam, ko reikia. Kiekvieną rytą atsikeliu, užkaičiu virdulį, išeinu į balkoną su arbatos puodeliu. Taip gera stebėti, kaip bunda Vilnius. Jaunystėje svajodavau bent kiek ilgiau pamiegoti dirbau dvejose pamainose. Galvojau, kad senatvėje būsiu supama artimų žmonių, bet, matyt, man skirta būti vienai.

O kodėl augintinio neįsigyjate? Su katinu ar šunimi gi linksmiau.

Žinai, brangioji, net katinai kartais palieka savo šeimininkus, o šuns neimu, nes nežinau, ar rytoj dar pabusiu. Negaliu prisiimti atsakomybės už gyvybę, kurios negaliu apsaugoti. Vienąkart jau pasielgiau neapgalvotai… gana…

Moteris ilgai stengėsi laikytis, bet galop pasidavė ašaroms…

Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jūs jų dalis, o kai jų neliks, dalelė jūsų irgi dings.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

six + 13 =

Pensininkė pasakojo, kad savo sūnų paskutinį kartą matė prieš daugiau nei šešerius metus – Nuo kada jūsų sūnus su jumis nebekalba? – paklausiau savo kaimynės… Ir tą akimirką man suspaudė širdį. – Jau šešeri metai, kai jį mačiau paskutinį kartą. Kai jis su žmona persikraustė gyventi kitur, pradžioje dar kartais paskambindavo, bet ilgainiui visiškai nutrūko ryšys. Kartą nupirkau tortą jo gimtadieniui, atėjau jo pasveikinti ir… Tada ji nuleido akis ir pravirko. – O kas nutiko tada? – Duris atidarė mano marti ir pasakė, kad aš jų namuose nepageidaujama. Mano sūnus nieko jai neatsakė, tik pažvelgė į mane, tarsi būčiau kuo kalta, ir nusigręžė. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau. – Jis paskui jums daugiau niekada nepaskambino? – Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. – Kartą pati jam paskambinau, kai nusprendžiau parduoti trijų kambarių butą ir įsigyti mažesnį. Žinoma, kažkiek pinigų jam padaviau. Jis atėjo, pasirašė dokumentus, pasiėmė pinigus ir daugiau niekada nepaskambino. – Ar jaučiatės labai vieniša, ar jau susitaikėte su vienatve? – paklausiau senolės. – Man viskas gerai! Kai dar buvau jauna, su sūnumi likau viena, nes vyras paliko dėl kitos moters. Sūnų užauginau viena. Jis augo meilėje ir rūpestyje. Tuomet sakė, kad nori išsinuomoti atskirą butą. Džiaugiausi, nes maniau, užaugo, subrendo. Bet viskas buvo dėl jo draugės – ji norėjo gyventi atskirai, kad niekas netrukdytų jų laimei. Paskui ji pastojo. – Taip lengvai apie tai pasakojat? Nejau nekliūva, kad sūnus jus paliko vyresniame amžiuje? – nustebau. – Jau pripratau. Man patinka gyventi naujame bute. Turiu pinigų, visko užtenka. Kiekvieną rytą atsikeliu, užkaičiu virdulį ir išeinu į balkoną gerti arbatos bei stebėti bundantį miestą. Jaunystėje tik svajojau išsimiegoti, nes dirbau dvi pamainas. Svajojau, kad sulauksiu senatvės tarp savų žmonių, bet, matyt, lemta buvo likti vienai. – O gal bent gyvūną priglaustumėt? Dviese visada linksmiau. – Žinai, mieloji, ir katės kartais palieka savo šeimininkus, o šuns nesiryžtu imti – juk nežinau, ar ryte prabusiu. Negaliu pasiimti to, už ką negalėčiau atsakyti. Jau kartą pasielgiau kvailai, gana… Moteris stengėsi išlikti tvirta, bet neištvėrė ir pravirko… Vaikai, niekada nepalikite savo tėvų! Jūs esate jų dalis, ir kai jų neliks, išeisite ir jūs!