Prieš daugelį metų, kai švęsdavau savo gimtadienį, man įteikė tortą o aš jiems padovanojau tiesą taip, kad niekas negalėtų nei apkaltinti, nei apgailestauti dėl mano pasirinkimo.
Mano gimtadieniai visada buvo ypatingi ne todėl, kad būčiau iš tų moterų, kurioms patinka būti dėmesio centre. Ne. Man tai buvo diena, kai prisimindavau išgyvenau dar vienerius metus. Su visais skausmais, sprendimais, kompromisais, mažomis ir didelėmis pergalėmis.
Tais metais nusprendžiau šventę surengti taip, kaip visada norėjau be triukšmo, be blizgučių, tik su elegancija ir skoniu. Maža salė Vilniaus senamiestyje, ant stalų dega žvakės, aksominės šviesos lietus iš žibintų, tyliai sklindanti muzika, kuri ne užgožia, o supa širdį. Tik savi žmonės: kelios artimiausios draugės, keli giminaičiai. Ir jis mano vyras Rimvydas. Tas jo žvilgsnis kažkada versdavo kitas moteris pavydėti: Koks tau vyras panašiai ofte girdėdavau. O aš tik šypsodavausi.
Nes niekas nežinojo, kiek kainuoja išsaugoti tą šypseną, kai namuose prasideda tyla, aštriai tekančiu šalčiu. Pastaraisiais mėnesiais jis tapo kitoks ne grubus, niekada nė karto nešaukė ant manęs, tiesiog dingo iš mūsų gyvenimo. Dingdavo su telefonu, dingdavo akimis, mintimis. Net sėdėdama šalia jo ant sofos, jausdavausi kaip svetima. Lyg mintimis jis būtų kažkur kitur, galbūt su kita moterimi.
Skaudžiausia, kad negalėjau jo pagauti meluojant. Melavo švariai, be spragų. O vyras be klaidų pavojingiausias, nes tau nepalieka įrodymų, tik suėdantį jausmą.
Nenorėjau tapti paranojiška. Bet ir būti naivia negalėjau. Aš nesu moteris, kuri vytusi vyrą. Stebėjau. Iš lėto, nekrisdama į akis. Ir tada pamačiau detalę, į kurią anksčiau nekreipiau dėmesio: kiekvieną trečiadienį jis turėjo susitikimą. Trečiadieniais grįždavo vėliau, kvepėdavo svetimu kvepalu, šypsodavosi taip, kaip niekad man.
Tylėjau. Neklausiau. Nes moteris, kuri klausia dažnai tampa prašančia. O aš jau buvau nutarusi tiesa ateis, kai pribręs.
Ir ji atėjo. Tik savaitė iki mano gimtadienio.
Jo telefonas gulėjo ant stalo. Sušvito ekranas gauta nauja žinutė. Aš nesu iš tų, kurios skaito, bet tą vakarą buvo keistas ramumas, tuščia salė ir tas vidinis balsas: Pažiūrėk. Ne tam, kad gaudytum, o tam, kad paleistum save.
Pažvelgiau. Žodžių nedaug: Trečiadienį, kaip visada. Noriu, kad būtum tik mano.
Tik mano.
Tie žodžiai manęs nesugriovė. Jie viską sudėliojo į vietas. Širdis nei susitraukė, nei supykdė. Ji nutilo. Ir toj tyloj supratau: jau neturiu vyro. Tik žmogų, kuris gyvena šalia.
Tuomet padariau tai, ką daro stiprios moterys: neišlipau iš savęs, nekėliau skandalų, nerašiau kitai moteriai, niekam nesiskundžiau. Tiesiog susidėliojau planą trumpą, aiškų, grakštų. Planą be riksmų.
Atėjo mano gimtadienio diena. Jis buvo neįprastai švelnus. Per daug švelnus. Atėjo su didžiule gėlių puokšte, pabučiavo į kaktą, laikė mano ranką prieš svečius, vadino brangioji. Kartais stipriausi melagiai moka atrodyti nepriekaištingai kaip iš vadovėlio.
Svečių salė pilnėjo, juokas, tostai, muzika, nuotraukos. Aš vilkėjau tamsiai mėlyną suknelę, prigludusią kaip vakaro dangus stipri, elegantiška, pasitikinti. Plaukai lengvai krito ant peties. Nebuvau ta, kuri turi atrodyti palūžusi. Buvau graži. Norėjau būti atsimenama šitaip: ne ta, kuri maldavo meilės, o ta, kuri išėjo iš melo oriai.
Atėjo prie manęs ir pasakė:
Vėliau turiu tau staigmeną.
Pažvelgiau ramiai:
Ir aš tau tarstelėjau.
Jis nusišypsojo, nieko nenutuokė.
Svarbiausias momentas atėjo, kai atnešė tortą. Didelis, baltas, dekoruotas auksinėmis detalėmis, su smulkiomis gėlytėmis elegantiškas, ne kvailai saldus. Visi atsistojo, ėmė dainuoti. Išpūčiau žvakes. Plojimai.
Tą akimirką, kai palinko mane pabučiuoti ne į lūpas, o į skruostą, formaliai švelniai atsitraukiau. Tiek, kad pajustų viskas kitaip.
Tuomet paėmiau mikrofoną. Nekalbėjau garsiai tik aiškiai.
Dėkoju, kad atėjote. Žodžių daug nereikia. Tik pasakysiu šį tą apie meilę.
Visi laukė, tikėjosi gražių eilių. Jis žiūrėjo į mane lyg laimėtojas, o aš žvelgiau kaip moteris, kuri jau nebėra jo.
Meilė tęsiau nėra tik gyventi po tuo pačiu stogu. Meilė būti ištikimu net tada, kai niekas nemato.
Keletas žmonių sujudėjo, bet dar galėjo skambėti romantiškai.
O kadangi tai mano diena šyptelėjau. Dovanoju sau dovaną: tiesą.
Jau niekas nesišypsojo. Akys įtempėsi. Pasiėmiau nedidelę juodą dėžutę iš po stalo, padėjau prie jo.
Jis sumirksėjo:
Kas čia?
Atidaryk, ramiai pasakiau.
Jis nesmagiai nusijuokė:
Dabar?
Dabar. Prie visų.
Svečių žvilgsniai sustingo. Jis atidarė dėžutę. Viduje USB raktas ir sulankstyta atvirutė. Perskaitęs pirmą eilutę, akimirksniu pasikeitė veidas. Ne panika, tik kritusi kaukė.
Atsisukau į svečius, be pikto tono:
Nesijaudinkit, tariau. Čia ne skandalas. Tai mano pabaiga.
Tada į jį.
Trečiadienis, tyliai. Kaip visada. Tik mano.
Kažkas už nugaros numetė taurę ne iš garso, o iš nuostabos.
Jis norėjo atsistoti.
Prašau
Pakėliau ranką švelniai:
Ne, pasakiau ramiai. Neprašyk taip. Nebelieka prasmės. Čia ir dabar, šioje švarioje salėje lygiai ten, kur tu buvai tobulas. Leisk visiems pamatyti tiesą už tobulumo.
Akys jo tuščios, blaškosi. Ieško, kaip išsaugoti įvaizdį. Bet jam atėmiau svarbiausią kontrolę.
Aš nerėksiu, pridūriau. Neverksiu. Šiandien mano gimtadienis. Ir aš dovanoju sau orumą.
Mikrofonu tariau paskutinį:
Dėkoju, kad buvote liudininkais. Kai kurie žmonės supranta tik viešai, jog negalima gyventi dviem tiesom.
Padėjau mikrofoną. Pasiėmiau rankinę. Išėjau.
Laukia buvo šalta, švaru, tikra. Nebuvau palūžusi. Buvau laisva. Akimirką stabtelėjau, įkvėpiau giliai ir pajutau nukrito našta, kurios neprivalėjau nešti.
Pirmą kartą po ilgų metų žinojau: nestaigausiu ryte ir neklausiu, ar jis mane myli. Nes meilė ne klausimas. Meilė veiksmas. O kai veiksmas yra melas moteris neturi įrodinėti, kad verta tiesos. Ji tiesiog išeina. Oriai.
O kaip tu pasielgtum mano vietoje tyliai kentėtum ar iškeltum tiesą į dienos šviesą su orumu?
