Per savaitgalį pasikviečiau savo mokyklos draugus į naujus namus. Buvo keista lyg plūduriuočiau tarp Vilniaus gatvių rūko. Dešimt metų sunkiai dirbau: be atostogų, be laisvadienių, važinėjau senute Audi Galiausiai pavyko.
Ant kiemo grindinio kepiau šašlykus, šaldytuve sudėta jų mėgstamas Volfas Engelman, iešmai kvepėjo dūmais, o liepsnos kilo aukštai. Atrodė, lyg džiaugsmas ir pasididžiavimas tuoj užpildys visą Verkių rajoną. Bet nejaukumas kaupėsi lyg žiemos rūkas.
Rodžiau jiems kambarius ir plačius langus, tylėdami dairėsi jokio šaunuolis tik keisti žvilgsniai. Vietoj sveikinimų girdėjau:
Oho, kaip toli, kiek laiko stovėsi kamščiuose?
Kiemas mažas, mano nuomojamame name net baseinui vietos užtenka…
Tikiuosi iš darbo neišmes, nes paskola tavo visai rimta atrodo.
Valgė, gėrė, paskubomis išėjo. Užvėriau duris liko šalta tuštuma. Sapne per kūną bėgiojo kaltė: kodėl man pavyko?
Kitą rytą viską papasakojau tėčiui. Jis nusišypsojo ir pasakė:
Sūnau, ar esi matęs vėžius kibire? Kai vienas bando išlipti, kiti už žnyplių tempia žemyn.
Tada viską supratau mano draugai nėra blogi. Tiesiog mano žingsnis į priekį jiems primena jų pačių sustingimą. Mano namas jiems ne sėkmė, o tarsi keistas veidrodis, rodantis, ko jie nepadarė.
Po savaitės pakviečiau Borutą. Jis ne vaikystės draugas, susipažinom neseniai per bendrą veiklą. Jis tris kartus turtingesnis už mane. Įžengęs į mano naują svajonę, Borutas švytėjo mane taip apkabino, kad vos kvėpavau.
Nuostabu! Tu sugebėjai! Papasakok, kaip užbaigei sandorį, kad galėtum sau šitą leisti!
Borutas nejausdavo pavydo. Jis jausdavo įkvėpimą.
Skaudi tiesa sapne išaiškėja:
būk atsargus su tais, kurie neploja, kai tau pavyksta. Yra žmonių, kurie tave myli, kol esi tame pačiame lygyje nejudėdamas, nes tuomet jie ramūs. Eidamas pirmyn, netenki draugų. Toks sėkmės mokestis.
Nesigraužk.
Tu nepraradai draugų nusikratei naštą.
Lik su tais, kuriuos žavi tavo laimėjimai, nes jų pačių šviesa pakankamai stipri ir tavo spindesys jų negąsdina.
