Pienių žiedų uogienė Baigėsi snieginga žiema, šiais metais nebuvo stiprių šalnų – žiema buvo minkšta, bet jos jau įgriso, norisi žalumos, spalvotų gėlių, nusiimti šiltus paltus ir mėgautis pavasario šiluma. Nedidelį Lietuvos miestelį aplankė pavasaris. Taigė, kuri labai myli pavasarį, jau seniai jo laukė. Žiūrėdama pro trečio aukšto langą, pagalvojo: – Su šiltais pavasario rytmečiais tarsi visas miestas pabudo iš ilgos žiemos miego. Net automobiliai kitaip užburzgė, turgaus aikštė atgijo. Žmonės su ryškiomis striukėmis skuba kas savo keliais, o paukščiai rytais pažadina ne blogiau už žadintuvą. Ech, gera pavasarį, o vasarą dar geriau… Taigė gyvena senų daugiabučių penkiaaukštyje jau seniai, šiuo metu dviese su anūke Varya, kuri mokosi ketvirtoje klasėje. Prieš metus Varyos tėvai išvyko į užsienį – dirba pagal sutartį Afrikoje, abu gydytojai, dukrą paliko senelės globai. – Mamyte, patikim tau Varytę, juk nesivesime jos su savimi, žinom, kaip myli savo anūkėlę, – sakė dukra. – O kaipgi… tikrai prižiūrėsiu, linksma bus su ja – pensijoje smagiau, ką veikti? Važiuokit, o mes jau čia su Varyte, – atsakė mama. – Valio, močiute! Pagyvensim linksmai, dažniau į parką eisime, tėvams juk amžinai nėra laiko. Vis nusisuka nuo manęs, – džiaugėsi anūkė. Pamaitinusi anūkę pusryčiais ir išsiuntusi į mokyklą, Taigė ėmėsi namų darbų – laikas prabėgo nepastebimai. – Užsuksiu į parduotuvę, o tada ir Varytė grįš iš mokyklos, – pagalvojo, rengdamasi išeiti iš namų. Išėjusi iš laiptinės, ant suolelio jau sėdėjo dvi kaimynės, pasidėjusios šiltas pagalvėles – suolelis dar šaltas. Semenova – beamžė vieniša moteriškė, gal kokios septyniasdešimt, o gal ir daugiau, niekas tiksliai nežino, laiko savo gimimo metus paslapty. Gyvena pirmame aukšte, vieno kambario bute. Valentina – vyresnio amžiaus, septyniasdešimt penkerių, bet labai žvalaus ir linksmo būdo – visiška Semenovos priešingybė, kuri amžinai viskuo nepatenkinta. Vos tik nutirpsta sniegas ir saulė pašildo, tas suolelis laisvas nebūna – kas nors vis sėdi. O Semenova su Valentine – nuolatinės sėdėtojos: sėdi nuo ryto iki vakaro, tik pietų namo nueina ir vėl sugrįžta. Visą namo gyvenimą žino, pro jas net musė nepraskris nepastebėta. Kartais ir Taigė prisėda su jomis, aptaria naujienas, kas žurnale, ką per televiziją matė, o Semenova mėgsta pasikalbėti apie savo spaudimą. – Sveikos, moterys, – su šypsena tarė Taigė, – jau „poste“. – Sveika, Taige, „poste“, kitaip prirašytų pravaikštą. O tu, matau, į parduotuvę leki, – iškart pastebėjo Semenova, pamačiusi rankoje maišelį. – Tikrai, į parduotuvę, pažadėjau Varytei už penketus saldainį nupirkti, – neapsistojo Taigė ir nuėjo. Diena prabėgo įprastai – pasitiko anūkę iš mokyklos, pamaitino, ta sėdo ruoštis pamokoms, Taigė užsiėmė namais, vėliau žiūrėjo televizorių. – Močiute, einu į šokius, – išgirdo ji. Varya jau stovėjo su kuprine ir telefonu rankoje. Ji šoka jau šešerius metus, mėgsta šokius, dalyvauja renginiuose, o Taigė didžiuojasi savo gražuole anūke. – Gerai, Varyte, bėk, – švelniai atsakė močiutė ir palydėjo iki durų. Taigė atsisėdo lauke viena ant suolelio laukti anūkės iš šokių. – Liūdi? – prisėdo šalia kaimynas iš antro aukšto, Egidijus Iljičius. – Argi galim liūdėti tokią dieną? Pavasaris – nuostabus oras, – atsakė Taigė. – Taip, saulutė pašildo, paukščiai čiulba, viskas sužaliavo, geltona nuo šalpusnių. Kaip saulutės mažos tie žiedukai, – su šypsena tarė kaimynas, o Taigė jam pritarė. Tuo metu iš nugaros pribėgo Varya ir užšoko močiutei ant kaklo: – Au, au… – O, judruolė, išgąsdino! Taip iš baimės numirsti galima, – nusijuokė Taigė. – Anksti dar tokius žodžius sakyti, – tarstelėjo Egidijus Iljičius ir draugiškai paplojo jai per petį. – Einam, judruole, tarkavau tau morkų su cukriuku, pavargai šokiuose turbūt, ir tavo mėgstamiausius kotletukus iškepiau, – švelniai pakvietė anūkę. Kaimynas taip pat etiškai pakilo nuo suolelio joms iš paskos. – O jūs kodėl iš lauko bėgat? – nustebo Taigė. – Tu taip skaniai apie kotletus prakalbai, kad užsinorėjau pavalgyti. Eisiu užkąst. Ir jūs išeikit vėliau ant suolelio, gal net pasivaikščiosim, – pasiūlė kaimynas. – Pažadėti negaliu, darbų daug, žiūrėsim… Visgi vakare Taigė išėjo ant suolelio Atsisveikindama su kaimynu dėl visa ko ir kažką sau šypsodamasi, Taigė su Varyte įėjo į laiptinę, kaimynas iš paskos. – Močiute, Egidijus Iljičius tau piršiasi, – nusikvatojo Varya, kai įėjo į koridorių. – Nusišneki, – papurtė galvą Taigė. – O jis tikrai, žinok, žiūri į tave kaip į stebuklą, jau ne kartą pastebėjau, – nenustojo juoktis anūkė ir svajingai nusižiūrėjusi, tarė, – jei mano klasiokas Markas taip į mane žiūrėtų, visos mergaitės pavydėtų! – Sėsk už stalo, stebėtoja mano. O Markas dar žiūrės, – šypsojosi močiutė. Taigė visgi vakare išėjo ant suolelio, Egidijus Iljičius laukė jos. Keista – įprastų kaimynių nebebuvo. – Semenova su Valentina ką tik išėjo vakarieniauti, – džiugiai paaiškino kaimynas. Nuo to vakaro jie dažnai susitikdavo – kartais ir į parką už kelio nueidavo. Kartu skaitydavo laikraščius, aptardavo straipsnius, receptus, mėgstamus aktorius ir dalindavosi istorijomis. Egidijų Iljičių gyvenimas nelepino – seniau turėjo žmoną, dukrą ir anūką, bet liko našlys, dukrą augino vienas. Dirbo dviejuose darbuose, kad dukra nieko nestokotų, bet laiko jai neturėjo. Išeidavo į darbą, ji dar miegodavo, grįždavo – ji jau vėl miegodavo. Dukra užaugo, ištekėjo, išsikraustė į kitą miestą, pagimdė sūnų, kelis kartus aplankė, ir jų bendravimas nutrūko. Per tas retas viešnages nesijautė jokio šeimyniško artumo ar šilumos. Vėra su vyru po penkiolikos metų išsiskyrė, sūnų augino viena. – Taige, dukra pas mane ruošiasi atvykti, už dviejų dienų bus. Skambino ryte. Keista… Jau tiek metų nebendraujam, – sakė Egidijus Iljičius, jie su Taige jau seniai „ant tu“ ir kalba apie viską. – Gal pasiilgo, su amžiumi norisi būti šalia artimųjų, – bandė spėlioti ji. – Nežinau, nesu tikras… Vėra atvažiavo – liko tokia pat uždara, neįgudusi bendrauti, visada savyje. Egidijus laukė rimtesnio pokalbio, ir jo ilgai laukti nereikėjo. – Tėti, iš tiesų atvykau su reikalu, – pradėjo Vėra. – Parduosim tavo butą, persikelsi pas mus, gyvensi su mumis ir anūku – bus linksmiau, – kalbėjo ryžtingai, matėsi, kad jai jau viskas aišku. Egidijui Iljičiui pokalbis buvo nemalonus, nesinorėjo palikti savo namų ir išvažiuoti į svetimą miestą „po priežiūra“ nelabai šiltos dukros. Atsisakė, sakydamas, kad jau priprato vienas. Vėra neketino trauktis. Išsiaiškino, kad tėvas bendrauja su kaimyne Taige, ir nuėjo pas ją į svečius. Mandagiai pasisveikino, atsisėdo prie virtuvės stalo. Taigė pavaišino arbata, saldainiais ir uogiene. – Klausau, Veronika, – švelniai tarė ji. – Pastebėjau, kad labai bičiuliaujatės su tėčiu, – pradėjo Vėra. – Gal galite įkalbėti jį dėl svarbaus klausimo. – Koks tas svarbus klausimas? – Padėkite įkalbėti jį parduoti butą… Kam jam vienam tiek vietos? Negi negalite pagalvoti apie kitus? – pakėlė balsą Vėra. Taigė nustebo dėl tokio Vėros ciniškumo ir išskaičiavimo, atsakė, kad nepadės. Vėra tarsi pasikeitė – išraudusi, piktai šaukė: – Aišku… gal pati nori tą butą gauti. Suradai senuką, parūpinsi anūkei kraitį… Sėdi kartu ant suolelio, vaikštot vakarais, kalbat apie pienių naudą. Abu tokie „pienių žiedeliai“, dar gal į metrikacijos skyrių pareigą padavėt? Nieko jums nepavyks, – sugriuvusi į „tu“, griežtai pridūrė, – nieko tu negausi, senė, – ir išėjo trenkusi durimis. Taigei buvo labai nejauku – bijojo, kad kaimynai neišgirdo triukšmo. Greit Vėra išvažiavo, Taigė stengėsi išvengti Egidijaus, jei pamatydavo, tuoj pat skubėdavo namo. ir arbatos gerimas su pienių uogiene Bet kaip besistengtum išsisukti, gyvenimas viską sustato savose vietose. Kartą grįžtant iš parduotuvės, prie laiptinės sėdėjo Egidijus Iljičius, aiškiai laukė jos, rankose laikė pienių žiedus, jau net vainiką buvo pradėjęs pinti. – Taige, nepabėk, – paprašė, – prisėsk minutėlei. Atleisk už dukrą. Žinau… Kad atėjo pas tave ir prikrėtė visko. Žinau, kad ji moka skaudžiai pasakyti… Apie ją rimtai pasikalbėjom, anūkui padėsiu ir toliau. O ji… taip negalima. Išvyko ji ir pasakė, kad daugiau neturi tėvo… O aš… – nutilo, po to ištiesė nepabaigtą vainiką iš pienių žiedų, – imk, ir dar uogienės iš pienių išviriau – labai naudinga ir skani, reikia paragauti. Į salotas irgi labai tinka, – šypsojosi kaimynas. Po to pokalbio apie pienių naudą kartu pagamino salotas, o prie arbatos Taigė valgė pienių uogienę – labai patiko. Vakare vėl išėjo į parką: – Turiu naują mėgstamo žurnalo numerį, – sakė Egidijus Iljičius, skaitysime suolelyje po mūsų liepa, – nuėjęs iki suolelio linktelėjo galva. Taigė atsisėdo šalia ir nusijuokė – pokalbis išsiliejo ir abu pamiršo viską pasaulyje. Jiems kartu buvo gera. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote mane. Sėkmės Jums gyvenime!

Pienių uogienė

Baigėsi snieginga žiema, šiemet nebuvo jokių rimtų šalčių viskas minkšta, puri, kaip seni močiutės vilnoniai kojinės. Bet, kaip sakoma, gyvatė ir žiemą pavargsta, tad visi tik ir svajojo nusimesti žiemos kailinius, išsitraukti vasarines kelnes ir gerti pavasario spalvas akimis.

Į nedidelį rajoninį miestelį tokį, kur visi žino ne tik savivaldybės direktoriaus vardą, bet ir jo sūnaus šuns kailyje pučiamą vėją atėjo pavasaris. Ona labai mėgsta pavasarį, laukia, kada gamta atsidarys kaip langas į pirmąją šilumą, ir jau sulaukė. Stebėdama miestą pro trečio aukšto langą, svarstė:

Su šiltais pavasario rytmečiais miestas tarsi iš lovos išsiritęs: fūros kitaip ūžia, turgus kaip prikeltas medus, žmonės spalvotomis striukėmis zuja kaip bitės brugnyje, o žvirbliai ryte žadintuvą nugali. Ai, gera pavasarį vasarą išvis šventė sielai

Ona čia, penkiaaukštyje, gyvena jau seniai, dabar dviese su anūke Migle, kuri ketvirtokė. Prieš metus Miglės tėvai išvažiavo dirbti į Ugandą pagal kontraktą gydytojai juk ir ten reikalingi, o dukrą paliko močiutei.

Mama, paliekam tau Miglutę juk nevilksime jos po Afriką. Žinom, kad tau ji brangiausia, sakė Ona jos dukra, palikdama anūkę.

O kas gi kitaip! Su ją bus linksmiau, pensininke juk ne tik televizorių žiūrėt, patikino Ona, mostelėjusi ranka.

Valiooo, močiute! Gyvensim, eisim į parką kasdien tėvai amžinai neturi laiko, vis kažkur bėga, o tau visada aš pirmoj vietoj! džiūgavo Miglė.

Pamaitinusi Miglę pusryčiais ir išsiuntusi į mokyklą, Ona puolė tvarkytis namuose laikas išgaravo kaip duonos trupinis po pietų.

Užbėgsiu į Maximą, o tuo metu Miglė iš mokyklos parbėgs, ką nors saldaus už gerus pažymius pažadėjau, galvojo rinkdama tašę.

Kaip tik išlindo pro duris, o ant kiemo suoliuko dvi kaimynės jau prisėdusios, pasidėjusios pagalvėles po uodegom, nes dar šaltoka ant kietos medienos. Apolonija amžinai jauna moteris (niekas tiksliai nežino, kiek jai metų; vieni sako septyniasdešimt, kiti gal ir devyniasdešimt). Gyvena pirmame aukšte mažytėje vieno kambario bute. Vaiva žvalioji knygų graužikė, septyniasdešimt penkerių, juokiasi garsiai, kalba daug, lyg per radiją, ir visam kiemui nuotaiką kelia. Apolonija viskuo nepatenkinta, Vaiva tiesiog uoginė ir saulė.

Vos nutirpsta sniegas ir saulė pradeda glostyti rankas, tas suoliukas tuščias nebūna kiemo spauda, žinios ir apkalbos ten gaminamos, tartum gardi šakotis. Apolonija ir Vaiva lokalūs spaudos, policijos ir meteorologų atstovai nei musė be jų leidimo nepraskrenda.

Ona kartais pasėda su jomis, aptaria, kas laikrašty parašyta, ką LRT rodė, Apolonija negaili detalių apie kraujo spaudimą.

Sveikos, bobutės, nusišypsojusi Ona, jau patruliuojate!

Oi, Onute, patruliuojam, kitaip praleisime naujienas! O tu į parduotuvę? tuoj į klausimo poziciją stojo Apolonija, pamačiusi rankose maišelį.

Taip, reikia Miglei gi ką nors saldaus nupirkti už penketus, linksmai atkirto Ona ir patraukė savo keliais.

Diena sklandžiai išslydo pro pirštus Miglė iš mokyklos parėjo, pavalgius užsėdo už knygų, Ona savo reikalus tvarkė, žiūrėjo televizorių.

Mo, aš lekiu į šokius! išgirdo ji balsą.

Migle jau su kuprine ir telefonu, šokiais ji domisi jau šešerius metus, dalyvauja renginiuose, o Ona didžiuojasi savo dailia anūke.

Gerai, Miglute, bėk, mylinčiai palydėjo močiutė.

Vakarop Ona atsisėdo laukdama Miglės ant suoliuko.

Nuobodžiaujat? prisėdo kaimynas iš antro aukšto, Antanas.

Kaip čia nuobodžiausi tokią dieną, Antanai pavasaris, saulė kaip sviestas, atšovė Ona.

O taip, viskas žaliuoja, visi trimituoja, geltona nuo pienių ir šalpusnių kaip miniatiūrinės saulutės šypsosi, šypsojosi kaimynas, Ona linkčiojo.

Tuomet už nugaros prie pat kaklo pasikabino Miglė ir sušuko:

Au au!

Eik sau, Migle, numarinai močiutę iš baimės, kvatojo Ona.

Oj, dar palaukit, kol iš tikrųjų numirsit! juokaudamas replikavo Antanas.

Einam, Migle, tau morkyčių su cukrum paragauti, pavargai gi ant šokių, o dar kotletų iškepiau pačiai mėgstamiausių, kvietė močiutė.

Antanas pakilo kartu.

O jūs jau bėgate namo, nustebo Ona.

Gi taip gražiai apie kotletus kalbėjote, dabar pats kietas noras valgyt. Grįšiu užkrimsti ko nors. O vėliau vėl ant suoliuko, gal net pasivaikščiosim, atitarė Antanas.

Pažiūrėsim, darbų pilna kaip kvepianti kibininė

Bet vakare vis tiek Ona nusileido ant suoliuko, o Antanas jau laukė. Kažkas neįprasta Apolonijos su Vaiva nė kvapo.

Bobulės ką tik išėjo, pietų paragauti, pasidžiaugė kaimynas.

Nuo tos dienos Ona su Antanu vis dažniau susitikdavo. Kartais nueidavo ir į parką ten, kur skaitė laikraščius po liepomis, dalinosi istorijomis ir receptais.

Paties Antano likimas balto šokolado nepritrupino. Turėjo žmoną, dukrą ir anūką, bet liko našlys anksti. Dukrą Ievą augino kaip mokėjo, dirbo dviejuose darbuose, kad nieko netrūktų. Laiko mergaitei buvo mažai rytais jis išeidavo, dar ji miegojo, vakare sugrįždavo, ji jau vėl sapnuose.

Dukra užaugo, ištekėjo, išvužė į didesnį miestą, pagimdė sūnų, kelis kartus atvyko aplankyti, bet ryšys ištirpo kaip pavasarinė balutė. Ievos vedybos iširo po penkiolikos metų, sūnų augino viena.

Ona, dukra mano ketina atvažiuoti, pranešė po dviejų dienų būs. Skambino šiandien, o ko čia? Jau šimtą metų nesikalbam, sakė Antanas, jiedu su Ona seniai tik tu ir temų nėra, ko neliesti.

Gal nori arčiau šeimos būti, amžius juk sugrąžina prie savų, spėjo Ona.

Ką žinau, abejoju

Ieva atvažiavo. Vis tokia pati be šypsenos, susiraukus, galvoje vien šakės ir dantys. Antanas laukė rimto pokalbio, kuris neužtruko ilgai.

Tėti, aš čia reikaliukui, pradėjo Ieva. Parduosim tavo butą, važiuosi pas mus. Gyvensi su manim, bus smagiau ir tau, ir anūkui, atskaitė dukra, veidas kaip per lietų užmirkusi bulvė, viskas jau nuspręsta.

Bet Antanui iškart pasidarė nepatogu kaip iš namiškių nutempti senį į svetimą miestą? Atsisakė sakė, prie namų pripratęs.

Ieva nepasidavė. Sužinojo apie tėvo draugystę su Ona, ir šoko jai į virtuvę demonstratyviai pasisveikino, prisėdo. Ona atnešė arbatos, padėjo saldainių ir pienių uogienės.

Klausau, Ievute, švelniai tarė Ona.

Mačiau, kad su mano tėvu draugaujate. Gal galėtumėt padėti su vienu reikaliuku?

O kas per reikaliukas?

Gal įkalbinėtumėt jį parduoti savo butą? Kas jam senam tų kvadratų reikia? Kodėl galvojat tik apie save? atkirto Ieva, kaip žiemos vėjas.

Ona nustebo tokio atvirumo ir ciniškumo retai pasitaiko net turguje. Atsisakė padėti, Ieva supyko kaip žirnis ant keptuvės ir rėkte rėkė ant Onos:

Aišku Matyt pati nori tą butą pasiimti. Suradot pensininką, anūkei kraičio dairotės! Aišku, ant suoliuko meiliai sėdite, vaikštot vakarais, apie pienes čia išvedžiojat Du pieniai, vos ne du žiedai! Gal tu jau ir civilinį santuokos prašymą padavei? Įspėju tau nieko neišeis, nieko daryti nesugebėsi, seni močiute! užtrenkė duris.

Ona pajuto, kad gėda lenda iki pačio kabineto raktų. Bijodavo, kad neišgirstų kaimynai. Bet Ieva greitai išvyko. Paskui Ona ir Antaną stengėsi apeiti didesniu lanku, jeigu matė sprukdavo namo kaip pelytė nuo katino.

Bet kad ir kaip bėgtum, gyvenimas viską sustato. Kartą Ona grįžo iš parduotuvės, o prie laiptinės Antanas, rankose geltoni pienių žiedai ir jau pusiau nupintas vainikėlis.

Onute, nepabėk, paprašė, prisėsk minutėlę. Atsiprašau dėl dukros. Žinau, ką kalbėjo, viską žinau. Su ja rimtai kalbėjomės, anūkui padėsiu visada. O ji Taip elgtis negalima. Jinai išvažiavo ir pasakė, kad nebeturi tėvo. O aš nutilo, paėmė vainikėlį iš pienių, imk, o dar ir uogienės iš pienių išviriau, labai sveika ir skanu, privalai paragauti. Salotoms irgi puikiai tinka, juokėsi Antanas.

Po to jie kartu gamino salotas su pienėmis. Ir Ona gėrė arbatą su pienių uogiene taip skaniai, kaip spygliuko saldainį. Vakarais vėl traukė į parką.

Žinai, turiu naują Moterį, paskaitysim po liepa ant suoliuko, pasakė Antanas, pasiekus suolelį.

Ona prisėdo, nusijuokė, užvirė kalbos, ir tie du pamiršo visus rūpesčius. Kartu jiems geriausia.

Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir kartu gyvenate! Sėkmės, kad ir kokią uogienę verdat!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

19 + six =

Pienių žiedų uogienė Baigėsi snieginga žiema, šiais metais nebuvo stiprių šalnų – žiema buvo minkšta, bet jos jau įgriso, norisi žalumos, spalvotų gėlių, nusiimti šiltus paltus ir mėgautis pavasario šiluma. Nedidelį Lietuvos miestelį aplankė pavasaris. Taigė, kuri labai myli pavasarį, jau seniai jo laukė. Žiūrėdama pro trečio aukšto langą, pagalvojo: – Su šiltais pavasario rytmečiais tarsi visas miestas pabudo iš ilgos žiemos miego. Net automobiliai kitaip užburzgė, turgaus aikštė atgijo. Žmonės su ryškiomis striukėmis skuba kas savo keliais, o paukščiai rytais pažadina ne blogiau už žadintuvą. Ech, gera pavasarį, o vasarą dar geriau… Taigė gyvena senų daugiabučių penkiaaukštyje jau seniai, šiuo metu dviese su anūke Varya, kuri mokosi ketvirtoje klasėje. Prieš metus Varyos tėvai išvyko į užsienį – dirba pagal sutartį Afrikoje, abu gydytojai, dukrą paliko senelės globai. – Mamyte, patikim tau Varytę, juk nesivesime jos su savimi, žinom, kaip myli savo anūkėlę, – sakė dukra. – O kaipgi… tikrai prižiūrėsiu, linksma bus su ja – pensijoje smagiau, ką veikti? Važiuokit, o mes jau čia su Varyte, – atsakė mama. – Valio, močiute! Pagyvensim linksmai, dažniau į parką eisime, tėvams juk amžinai nėra laiko. Vis nusisuka nuo manęs, – džiaugėsi anūkė. Pamaitinusi anūkę pusryčiais ir išsiuntusi į mokyklą, Taigė ėmėsi namų darbų – laikas prabėgo nepastebimai. – Užsuksiu į parduotuvę, o tada ir Varytė grįš iš mokyklos, – pagalvojo, rengdamasi išeiti iš namų. Išėjusi iš laiptinės, ant suolelio jau sėdėjo dvi kaimynės, pasidėjusios šiltas pagalvėles – suolelis dar šaltas. Semenova – beamžė vieniša moteriškė, gal kokios septyniasdešimt, o gal ir daugiau, niekas tiksliai nežino, laiko savo gimimo metus paslapty. Gyvena pirmame aukšte, vieno kambario bute. Valentina – vyresnio amžiaus, septyniasdešimt penkerių, bet labai žvalaus ir linksmo būdo – visiška Semenovos priešingybė, kuri amžinai viskuo nepatenkinta. Vos tik nutirpsta sniegas ir saulė pašildo, tas suolelis laisvas nebūna – kas nors vis sėdi. O Semenova su Valentine – nuolatinės sėdėtojos: sėdi nuo ryto iki vakaro, tik pietų namo nueina ir vėl sugrįžta. Visą namo gyvenimą žino, pro jas net musė nepraskris nepastebėta. Kartais ir Taigė prisėda su jomis, aptaria naujienas, kas žurnale, ką per televiziją matė, o Semenova mėgsta pasikalbėti apie savo spaudimą. – Sveikos, moterys, – su šypsena tarė Taigė, – jau „poste“. – Sveika, Taige, „poste“, kitaip prirašytų pravaikštą. O tu, matau, į parduotuvę leki, – iškart pastebėjo Semenova, pamačiusi rankoje maišelį. – Tikrai, į parduotuvę, pažadėjau Varytei už penketus saldainį nupirkti, – neapsistojo Taigė ir nuėjo. Diena prabėgo įprastai – pasitiko anūkę iš mokyklos, pamaitino, ta sėdo ruoštis pamokoms, Taigė užsiėmė namais, vėliau žiūrėjo televizorių. – Močiute, einu į šokius, – išgirdo ji. Varya jau stovėjo su kuprine ir telefonu rankoje. Ji šoka jau šešerius metus, mėgsta šokius, dalyvauja renginiuose, o Taigė didžiuojasi savo gražuole anūke. – Gerai, Varyte, bėk, – švelniai atsakė močiutė ir palydėjo iki durų. Taigė atsisėdo lauke viena ant suolelio laukti anūkės iš šokių. – Liūdi? – prisėdo šalia kaimynas iš antro aukšto, Egidijus Iljičius. – Argi galim liūdėti tokią dieną? Pavasaris – nuostabus oras, – atsakė Taigė. – Taip, saulutė pašildo, paukščiai čiulba, viskas sužaliavo, geltona nuo šalpusnių. Kaip saulutės mažos tie žiedukai, – su šypsena tarė kaimynas, o Taigė jam pritarė. Tuo metu iš nugaros pribėgo Varya ir užšoko močiutei ant kaklo: – Au, au… – O, judruolė, išgąsdino! Taip iš baimės numirsti galima, – nusijuokė Taigė. – Anksti dar tokius žodžius sakyti, – tarstelėjo Egidijus Iljičius ir draugiškai paplojo jai per petį. – Einam, judruole, tarkavau tau morkų su cukriuku, pavargai šokiuose turbūt, ir tavo mėgstamiausius kotletukus iškepiau, – švelniai pakvietė anūkę. Kaimynas taip pat etiškai pakilo nuo suolelio joms iš paskos. – O jūs kodėl iš lauko bėgat? – nustebo Taigė. – Tu taip skaniai apie kotletus prakalbai, kad užsinorėjau pavalgyti. Eisiu užkąst. Ir jūs išeikit vėliau ant suolelio, gal net pasivaikščiosim, – pasiūlė kaimynas. – Pažadėti negaliu, darbų daug, žiūrėsim… Visgi vakare Taigė išėjo ant suolelio Atsisveikindama su kaimynu dėl visa ko ir kažką sau šypsodamasi, Taigė su Varyte įėjo į laiptinę, kaimynas iš paskos. – Močiute, Egidijus Iljičius tau piršiasi, – nusikvatojo Varya, kai įėjo į koridorių. – Nusišneki, – papurtė galvą Taigė. – O jis tikrai, žinok, žiūri į tave kaip į stebuklą, jau ne kartą pastebėjau, – nenustojo juoktis anūkė ir svajingai nusižiūrėjusi, tarė, – jei mano klasiokas Markas taip į mane žiūrėtų, visos mergaitės pavydėtų! – Sėsk už stalo, stebėtoja mano. O Markas dar žiūrės, – šypsojosi močiutė. Taigė visgi vakare išėjo ant suolelio, Egidijus Iljičius laukė jos. Keista – įprastų kaimynių nebebuvo. – Semenova su Valentina ką tik išėjo vakarieniauti, – džiugiai paaiškino kaimynas. Nuo to vakaro jie dažnai susitikdavo – kartais ir į parką už kelio nueidavo. Kartu skaitydavo laikraščius, aptardavo straipsnius, receptus, mėgstamus aktorius ir dalindavosi istorijomis. Egidijų Iljičių gyvenimas nelepino – seniau turėjo žmoną, dukrą ir anūką, bet liko našlys, dukrą augino vienas. Dirbo dviejuose darbuose, kad dukra nieko nestokotų, bet laiko jai neturėjo. Išeidavo į darbą, ji dar miegodavo, grįždavo – ji jau vėl miegodavo. Dukra užaugo, ištekėjo, išsikraustė į kitą miestą, pagimdė sūnų, kelis kartus aplankė, ir jų bendravimas nutrūko. Per tas retas viešnages nesijautė jokio šeimyniško artumo ar šilumos. Vėra su vyru po penkiolikos metų išsiskyrė, sūnų augino viena. – Taige, dukra pas mane ruošiasi atvykti, už dviejų dienų bus. Skambino ryte. Keista… Jau tiek metų nebendraujam, – sakė Egidijus Iljičius, jie su Taige jau seniai „ant tu“ ir kalba apie viską. – Gal pasiilgo, su amžiumi norisi būti šalia artimųjų, – bandė spėlioti ji. – Nežinau, nesu tikras… Vėra atvažiavo – liko tokia pat uždara, neįgudusi bendrauti, visada savyje. Egidijus laukė rimtesnio pokalbio, ir jo ilgai laukti nereikėjo. – Tėti, iš tiesų atvykau su reikalu, – pradėjo Vėra. – Parduosim tavo butą, persikelsi pas mus, gyvensi su mumis ir anūku – bus linksmiau, – kalbėjo ryžtingai, matėsi, kad jai jau viskas aišku. Egidijui Iljičiui pokalbis buvo nemalonus, nesinorėjo palikti savo namų ir išvažiuoti į svetimą miestą „po priežiūra“ nelabai šiltos dukros. Atsisakė, sakydamas, kad jau priprato vienas. Vėra neketino trauktis. Išsiaiškino, kad tėvas bendrauja su kaimyne Taige, ir nuėjo pas ją į svečius. Mandagiai pasisveikino, atsisėdo prie virtuvės stalo. Taigė pavaišino arbata, saldainiais ir uogiene. – Klausau, Veronika, – švelniai tarė ji. – Pastebėjau, kad labai bičiuliaujatės su tėčiu, – pradėjo Vėra. – Gal galite įkalbėti jį dėl svarbaus klausimo. – Koks tas svarbus klausimas? – Padėkite įkalbėti jį parduoti butą… Kam jam vienam tiek vietos? Negi negalite pagalvoti apie kitus? – pakėlė balsą Vėra. Taigė nustebo dėl tokio Vėros ciniškumo ir išskaičiavimo, atsakė, kad nepadės. Vėra tarsi pasikeitė – išraudusi, piktai šaukė: – Aišku… gal pati nori tą butą gauti. Suradai senuką, parūpinsi anūkei kraitį… Sėdi kartu ant suolelio, vaikštot vakarais, kalbat apie pienių naudą. Abu tokie „pienių žiedeliai“, dar gal į metrikacijos skyrių pareigą padavėt? Nieko jums nepavyks, – sugriuvusi į „tu“, griežtai pridūrė, – nieko tu negausi, senė, – ir išėjo trenkusi durimis. Taigei buvo labai nejauku – bijojo, kad kaimynai neišgirdo triukšmo. Greit Vėra išvažiavo, Taigė stengėsi išvengti Egidijaus, jei pamatydavo, tuoj pat skubėdavo namo. ir arbatos gerimas su pienių uogiene Bet kaip besistengtum išsisukti, gyvenimas viską sustato savose vietose. Kartą grįžtant iš parduotuvės, prie laiptinės sėdėjo Egidijus Iljičius, aiškiai laukė jos, rankose laikė pienių žiedus, jau net vainiką buvo pradėjęs pinti. – Taige, nepabėk, – paprašė, – prisėsk minutėlei. Atleisk už dukrą. Žinau… Kad atėjo pas tave ir prikrėtė visko. Žinau, kad ji moka skaudžiai pasakyti… Apie ją rimtai pasikalbėjom, anūkui padėsiu ir toliau. O ji… taip negalima. Išvyko ji ir pasakė, kad daugiau neturi tėvo… O aš… – nutilo, po to ištiesė nepabaigtą vainiką iš pienių žiedų, – imk, ir dar uogienės iš pienių išviriau – labai naudinga ir skani, reikia paragauti. Į salotas irgi labai tinka, – šypsojosi kaimynas. Po to pokalbio apie pienių naudą kartu pagamino salotas, o prie arbatos Taigė valgė pienių uogienę – labai patiko. Vakare vėl išėjo į parką: – Turiu naują mėgstamo žurnalo numerį, – sakė Egidijus Iljičius, skaitysime suolelyje po mūsų liepa, – nuėjęs iki suolelio linktelėjo galva. Taigė atsisėdo šalia ir nusijuokė – pokalbis išsiliejo ir abu pamiršo viską pasaulyje. Jiems kartu buvo gera. Ačiū, kad skaitote, prenumeruojate ir palaikote mane. Sėkmės Jums gyvenime!