В vielą tvoros įsispaudžia mažytė rankutė ir tiesiasi link prinokusios braškės. Aš apsimetu, kad to nepastebiu, ir ravėju svogūnus.
– Labrīt, teta Austėne, – giedru balseliu šaukia mažasis Lukas.
– Sveikas, saulut, – šypsausi. – Ateik čia, padėk man surinkti braškes.
Tvoros viela keistai kabėjo, o aš lengvai kilsteliu apatinę jos dalį, ir pas mane atkeliauja mano mažasis Angelas, taip aš vadinu Luką. Paskui Luką per jėgą slenka didelis šuo Baras, jis beveik dvigubai didesnis nei jo šeimininkas. Viduryje braškių lysvių padedu didelį dubenį. Lukas renka didžiausias ir prinokusias uogas. Jo šviesūs plaukai, mėlynos akys, aštrus ir išsišovęs pečiai primena sparnus. Todėl ir vadinu jį Angelu. Jam penkeri metai. Smalsus, geros širdies.
– Lukai, kodėl mama šiandien rytą barėsi?
– Oi, ji tiesiog norėjo suolą nudažyti, o aš išpyliau dažus, – atsako Lukas. – Norėjau Barui namelį nudažyti, bet netyčia numečiau skardinę.
– Na, nieko baisaus. Tuoj išgersime arbatos ir galėsime nusipirkti naujų dažų.
Mano mažasis Angelas be priekaištų nusiplauna rankas ir atsisėda prie stalo. Jo mėgstamiausia vieta – prie lango. Iš visų siūlomų patiekalų jis renkasi braškes su pienu ir dar šiltą bandelę. Bandelė pabarstyta cukraus pudra, o viršutinė Luko lūpa tampa balta ir saldi kaip ūsai. Prie slenksčio ant kilimėlio guli Baras. Jis čia ne pirmą kartą, žino namų taisykles ir kantriai laukia vaišių. Jis gauna kastinį. Baras žiūri liūdnai į varškės blyną, tada, neslėpdamas nusivylimo, į mane ir Luką, ir su akimis klausia: ar tai viskas!? Tikėjausi daugiau… Mes juokiamės, o aš padedu gauruotam kaimynui dubenį sriubos. Baras atleidžia ir lėtai pradeda ragauti skanėstą.
Po valandos trise grįžtame iš parduotuvės su dviem dažų skardinėmis: balta ir žalia. Dangaus mėlynumas, aukštai šviečianti saulė, karšta. Grįžtu į namus persirengti, surenku į maišelį likusias braškes ir bandeles. Ant Luko namo laiptų sėdi močiutė. Dabar ji du metus akla. Mažasis Angelas rūpestingai pataiso skarelę jos galvoje, kad būtų gražiai ir tiesiai, tvarkingai įkiša išlindusią plaukų sruogą. Padedu močiutei ant kelių puodynę su braškėmis, žinau – ji jas mėgsta.
Atviroje verandoje su Luku dažome suolus baltais dažais, o paskui, iš antrame kibire – Baro būdą. Dabar ji bus žalia. Lukas patenkintas, Baras – abejingas.
Iš darbo grįžta Lina, Angelo mama. Ji giria sūnų už atliktą darbą ir kviečia visus prie stalo. Lukas pasiima močiutę už rankos ir veda į vidų. Tada kantriai ir lėtai maitina ją ryžių koše. Arbata senolė geria savarankiškai, su saldainiuku. Po namus vaikšto viena, žino, kur kuris lentas girgžda. Lina dirba pakelės kavinėje, nuo namo – du kilometrai. Kai dirba vakarinę pamainą, grįžta vėlai. Visa viltis tik į sūnų.
Krašteliu akies stebiu Luką, jis godžiai kremta sviestinta košę. Išgėręs saldaus arbatos puodelį, eina žiūrėti animacijos. Vaikas ir jau vyras. O gal atvirkščiai: vyras, bet dar vaikas?
Šluoja grindis, gali plauti indus, padeda močiutei tinkamai apsirengti, maitina ją, neša į namus malkas (po du pagaliukus), vandenį (mažu kibiriuku). Ir jis myli savo šunį, gali kartais kartiškai verkti, kai mama neteisingai išbarė. Jis gali linksmai juoktis, kai maudosi upėje, ir vandens lašai pakyla aukštai ir spindi saulėje.
Lina palydi mane iki vartelių. Prašau jos nesibarti ant Luko. Jis vyras, neskaudink jo. Saugok. Rask priežasčių, kodėl jį pagirti.
Lina pradeda skųstis dėl sunkaus gyvenimo, nepamatytos mamos, mažo atlyginimo.
Aš atsakau: turite savo namą, mama gyva ir šalia, yra darbas, yra sūnus-pagalbininkas, pati sveika. Mokėk vertinti tai, ką turi, ir nežiūrėk į kitus.
Lina šypsosi ir mojuoja ranka atsisveikindama.
Mano užsiėmimai su Luku nėra veltui, penkerių metų jis jau sklandžiai skaito močiutei „Sniego karalienę“. O ramiomis be vėjo vakarais nueiname su meškerėmis prie upės. Saulė – prinokęs saulėgrąža – neskuba nueina į mišką, pasiimdama paskutinius šiltus spindulius. Apačioje nudažyti debesys blizga auksu. Viskas aplinkui sustingsta, ilsisi nuo šurmulio ir triukšmo. Mūsų su Luku pokalbiai nė kiek netrukdo smalsioms žuvelėms, ir netrukus pora žioruojančių svarstyklių jau pliuškenasi kibire. Mano katei vakarienė užtikrinta…
…Šiandien angelėlis pas mane atskrido. Jis jau suaugęs, jam 42. Gerbiamas gydytojas, chirurgas. Kelis kartus per metus aplanko motinos ir močiutės kapelius, o tada, apkrautas dovanomis, užsuka į mano namus. Visi jį vadina Aleksejumi Nikolajevičiau, bet aš žinau, kad tai Angelas! Didelis, plačiapečiais ir labai geras Angelas. Bet kokiu metų laiku jis padeda ant stalo prekių pintinę su braškėmis, atsisėda į mėgstamą vietą prie lango ir laimingai šypsosi. Gėrė arbatą su šiltomis bandelėmis, rūkė cigaretę ant verandos, o atsisveikindamas, apkabino mane dviem dideliais, šiltais sparnais…
Plona rankelė tiesiasi per tvoros tinklą prie prinokusios braškės, o aš apsimetu, kad nematau, ravėdamas svogūnus.
