Plonosios sienelės
Ji atsibunda anksčiau nei žadintuvas, dar prieš telefoną pradėdamą vibruoti trumpa melodija. Keturiasdešimt antruose metų organizmas pats išmeta ją iš miego šešioms valandoms, net savaitgaliais. Ji guli, žiūri į blankų stačiakampį langą, už kurio žaliuoja žiemos dangus virš devynių aukštų blokų, ir klausosi namų garsų.
Namų garsai tyliai pulsuoja įprastai, šiek tiek išsekusiu tonų. Į šoną trenkia durų švinkimas, kai kas nors grįžta namo, kojonas griauna laiptų medį, iš viršaus grindimis tyja vaikų kamuolys. Sienų vandentiekio vamzdžiai šnara ir murkia. Tai viskas taip pažįstamas, kaip pačios kvėpavimas. Ji žino, kas kurį laiką eina į darbą, kas įjungia muziką, kas šaukia ant šuns kiemo.
Jos vardas Nadė. Ji gyvena dviejų kambarių bute penktame aukšte, tame pačiame kiemo sklype, kuriame praleido mokyklos metų pradžią. Iš pradžių su tėvais, vėliau su vyru ir sūnumi, dabar beveik viena. Vyras išėjo prieš trejus metus pas buhalterijos kolegę, sūnus studijuoja technikume kaimelyje ir naktimis kartais apsistoja pas ją, kartais pas draugus. Bute yra viskas, ko reikia: senas sofa, spintų sistema, virtuvės komplektas, nupirktas įmokomis, ir kriauklėje visada šiek tiek neplautų indų.
Nadė dirba vyresniąja slaugytoja miesto poliklinikoje. Iki darbo reikia du autobuso stotelės arba penkiolikos minučių ėjimas pėsčiomis, jei nėra ledų. Ji mėgsta anksti rytą vaikščioti per pusiau tuščius kiemus, kai iš kiemo laiptų išlenda tokie patys žmonės į šiltas striukes, su pirkinių krepšiais, su termosais. Mažas Kauno miestas gyvena lėtai. Visi vieni kitus pažįsta arba taip galvoja.
Nadė įpratimo šiuos ritmus. Poliklinikoje ji taip pat žino visus. Kas imituoja ligą, kad gautų atostogų lapelį, kas bijo papildomų tyrimų, kas ateina su skundais į gydytoją, o kas gąsdina paklausti dar kartą. Ji moka ramiai kalbėti, įtikinti, kartais griežtai pamokyti. Pasitikėjo. Šis pasitikėjimas suteikė jausmą, kad ji reikalinga, bet vakare, grįždama namo išsekusi, sėdi virtuvės stalą, uždeda arbatinę ir ilgai žiūri į juodą kiemą, kur mirksišia žibintai.
Namų taisyklės Kaune paprastos. Nesikartoti. Nesikišti į kitų reikalus. Kiekvienas savą šeimą turi tvarkyti tai girdima nuo vaikystės. Viršuje gyvenanti mergina kantriai ištikėjo alkoholio mylintį vyrą, kol jis nebeliko širdies ligos. Kitame kieme vyras šaukdavo į motiną taip garsiai, kad girdėjo visas kiemas, o visi tik švajojo galvai. Policiją kreipiasi retai. Tai ne įprasta.
Pirmą kartą Nadei girdimi garsai iš kt. buto vėlai rudenį, kai jau penktadienio vakaras. Ji sėdi virtuvėje su arbatos puodeliu, skaito naujienas telefone, ir staiga pajunta gilų balsą iš šalia esančio buto. Iš pradžių atrodo, kad tai televizorius. Tada išlenda aštri, traukiama moters balsas:
Tyliau, vaikas miega!
Vyrų balsas atsako grėbliai, per dantis, žodžiai neaiškūs. Po to girdimas sunkių daiktų smūgis į sieną. Nadė dreba, padeda puodelį ant stalo ir sustoja, širdis daužosi greičiau. Ji žino šią šeimą tik iš veido. Jauna moteris su penkerių metų berniuku, aukštas, plačios pečių vyras, visada darbo striuke su kuprine. Jie įsikūrė prieš pusę metų, pasisveikino laiptų prie įėjimo, pakėlė keletą frazių apie liftą, kuris visada užstringa. Ir viskas.
Krikštas baigėsi taip pat staiga, kaip pradėjo. Nadė dar šiek tiek liko klausytis, tyluma apgaubė. Ji bandė sugrįžti prie naujienų, bet raidės išblaškėjo. Į galvą sušuko fragmentai iš poliklinikos: Na, jis šaukia, bet ne smugo, Ją kaltina, kad su juo susitiko, Kita šeima tamsa. Ji išjungė šviesą virtuvėje ir nuėjo į kambarį, įjungė televizorių, garsiau. Tokia rutina buvo patogu, taip elgėsi daugelis.
Per savaitę ji susitiko su kaimynė, išeinančia iš buto su šiukšlių maišu. Jos veidas buvo blyškus, po kairiuoju akies kampu geltonai mėlynas šešėlis, tarsi nuo miego stokos. Plaukai susirišę neapgalvotai. Berniukas laikėsi prie jos striukės ir traukė už užtrauktų.
Labas rytas, sakė Nadė, sustabdydama žvilgsnį į tą dėmę po akimi.
Sveiki, atsakė moteris ir truputį atsukė galvą.
Nadė jautė burnoje džiovą. Norėjo paklausti: Ar tai jis?, bet liežuvis neišsiveržė. Vietoj to ji nesaugiai nusišypsojo berniukui:
Kaip tavęs vadina?
Matas, įkibo jis, slėpdamasis už mamą.
Jūs neseniai čia gyvenate? paklausė Nadė, nors jau žinojo, kad netrukus atvyko.
Taip, vasarą persikėlėme, moteris priverstai šypsojosi. Aš Agnė.
Vardas skambėjo šiek tiek galingai, lyg per medų. Nadė linktelėjo, leido juos praeiti. Laiptų platformoje kvepėjo virta kopūstų ir skalbimo milteliai. Liftas šlirpė, Agnė įėjo, berniukas sekė. Jie nusileido žemyn.
Vėliau tą pačią dieną vėl girdimi riaušos garsai. Šį kartą garsiau. Pirmiausia vyriškas šūksnis, po to Agnės šniokštimas, po to vaikų skambus. Nadė sėdėjo ant sofos su knyga, bet jau seniai neįkvepiavo. Jos širdis suspaudė, delnos prakaitavo. Ji atsistojo, priartėjo prie sienos, pasiklausė ausimi. Žodžiai buvo neaiškūs.
sakė tau
Aš nepaėmiau
Meluoji, velni
Girdimas stiprus smūgis. Berniukas izgo, tada skambus verkimas staiga nutraukė, tarsi kažkas apgludo jo galvą ar nuvedė į kitą kambarį.
Nadė atstojo nuo sienos. Mintyje švytėjo: paskambinti policijai. Rankos ištiesto telefono, bet staiga sustojo. O jei jie ateis ir paklaus, kas skambino? O jei jis išgirsi? Vyras stiprus, įsiutęs. Jis lauks laiptų. Ji viena, sūnus ne visada namuose. Ir gal tai tik kova, jie susitaikys, o ji liks vienintelė liudytoja.
Ji vaikšto kambaryje kaip gyvūnas ląstoje. Riaušos už sienos kartais šliugo, kartais tylėjo. Galiausiai ji uždūrė duris, girdėti sunkios žingsnių garsus laiptų žemyn. Vyras išėjo. Po to silpnas šniokštimas, šnabždesys. Nadė ne paskambino.
Kitą dieną darbe ji nuolatos klausėsi pokalbių, kaip įprasta. Registratūroje dvi moterys kalbėjo, kaip netoliese kaime vyras plaktas į žmoną iki ligoninės. Procedūrinėje patalpoje jauna slaugytoja skundėsi, kad kaimynė kaltina save, kantrybę turi. Nadė tylėjo, įšaldė injekcijas ir pildė korteles.
Vakar ji paskambino seseriai, kuri gyveno gyvenamajame bloku kitame miesto gale, dviem vaikais ir pardavėja.
Mūsų čia kaimynai, pradėjo Nadė, balsas drebėjo. Riaušos, kova, ten mažas vaikas.
Ir ką?, sesuo susiraukė. Tu ką darysi?
Galiau policiją skambinti.
Nedaužyk, nes tu viena. Žmonės čia greitai išaugs, ateis prie tavęs. Vienas policijos darbuotojas iš parduotuvės pasakojo, kad močiutė skambino, po to jos sūnus pusmetį per teismus kaltino klevynų kalavijais. Tau to reikia?
Nadė nuramino. Krūva bejėgiškumo ir įsiutimo užplūdo jos širdį. Sesuo tęsė:
Jei ji nori, išeis. Ji ne maža. Tu ne išgelbėsi kitos šeimos.
Po pokalbio Nadė ilgai sėdėjo virtuvėje tamsoje. Iš laiptų platformos girdėjosi balsai, kai kas nors lipdavo, kai kas nors leidosi. Namai kvėpavo per plonas sienas, ir jai atrodė, kad ji girdi ne tik žingsnius, bet ir kitų minčių šauksmus: Nedaužyk, Sėdėk tyliai, Gyvenk savo gyvenimą.
Klausiniai pasikartojė kas savaitę, retai, bet nuosekliai. Kartais tyliai, kartais garsiai, kai visi kiemo gyventojai girdėjo. Nadė stebėjo, kaip kiti kaimynai reaguoja. Vieni tiesiog įjungė garso televizorių garsiau. Kiti praeidami laiptų šaukė, spartindami žingsnius. Bet niekas nekalbėjo.
Vieną vaką, grįždama iš darbo, ji sutiko Agnę prie įėjimo. Agnė stovėjo prie durų, tyrinėdama kišenę, ieškodama raktų. Ant kaklo buvo šalikėlis, po juo švytėjo raudona juostelė, praslenkusi po apyranke.
Šalta?, paklausė Nadė sustodama šalia.
Taip, Agnė šyptelėjo, bet lūpos drebėjo. Mažylį iš darželio pasiėmė, jis vėl peršalto.
O jūsų vyras? iššoko Nadė prieš savęs sustabdydama.
Agnė sustojo akimirkai, tada atitraukė žvilgsnį.
Jis darbe, trumpai atsakė. Vairuoja pamainų.
Nadė žinojo, kad tai melas. Vakare ji išgirdusi jo balsą už sienos, smūgių garsą koridoriuje, bet tylėjo.
Jei reikia, pradėjo ji, bet nespėjo baigti.
Ačiū, šnabdėjo Agnė, tarsi viską suprato. Aš. Ji nebaigė, greitai surado raktus ir išbėgo.
Naktį ją prabudo aštrus šauksmas. Ji šoko, širdis plakė. Už sienos vėl kilo skambutis. Vyras šaukdavo taip, kad žodžiai girdimi:
Kiek dar gali, a? Dirbu, o tu sėdi kaip karalienė! Kur pinigų?
Aš nepaėmiau, Agnės balsas ištrūko. Gal galbūt tu pats išleidai
Girdimas smūgis, po jo dar vienas. Berniukas iškrioktelėjo. Nadė nebeliko. Ji pasiėmė telefoną, nupirko 112.
Iškrovimo tarnyba, klausau, balsas operatoriaus buvo nuvargęs, bet ne šmaikštus.
Mūsų kieme, sudrumsėjo Nadė. Kaimynai kovoja. Vyriškas mušia žmoną, čia mažas berniukas. Penktas aukštas, butas trisdešimt keturi.
Operatorius paklausė adreso, pavardės, vietos. Jo balsas buvo nuvargęs, bet ne šmaikštus. Jis sakė, kad tarnyba išvyksta. Nadė padėjo klausą ir stovėjo kambaryje. Tai atrodė, lyg sienos dar labiau plonos, o kiekvienas jos įkvėpimas girdimas kaimynams.
Po dvidešimties minučių kieme skambėjo sirena. Sunki batai drebėjo laiptų koridoriuje. Nadė žvilgo pro akį. Du policijos pareigūnai įžengė koridoriuje, pašuko į kaimynų duris. Krikštas sustojo, liko tik šnypštimas.
Atidarykite, policija, pareigūnas sakė.
Durys sverkė. Vyras išryškėjo ties dureliu, matė tik dalį jo veido raudonus skruostus, suspaustą žandikaulį.
Kas nutiko?, paklausė vienas pareigūnų.
Nieko, giliai atsakė vyras. Pabendrėjome. Viskas gerai.
Kaimynai skundžiasi triukšmu, sakė kitas. Ar čia žmona?
Užtruko akimirka, tada skambėjo Agnės balsas:
Aš čia.
Jus mušia?, paklausė pareigūnas.
Ne, greitai atsakė ji. Tik susivarginome.
Nadė pajuto, kaip viduje suslėgtas spaudimas. Ji suprato šį atsakymą, bet dar labiau skaudėjo. Pareigūnai dar šiek tiek stovėjo, užrašė įrašus, padarė įspėjimą ir išėjo. Jų žingsniai tylėjo laiptų koridoriuje. Vyras uždūrė duris.
Po minutės durų skambutis išskyrė tylią naktį. Jis skambėjo, tvirčiau. Nadė lėtai priėjo, pažvelgė į akis. Ant laiptų stovėjo kaimynas, švarkas išmažytas, veidas raudonas, akys susimąsčiusios.
Atverk, kalNadė tyliai atsako, kad pakviesti visus į bendrą susirinkimą, kur galės išgirsti tiesą ir galbūt rasti ramybės tiltą savo namuose.
