Po gimdymo uošvė mane apsupo tokia rūpesčiu, kad aš nesusilaikiau nuo ašarų. O mano motina net nepaskambino.
Yra toks posakis: „Ko akys nemato, to širdis neprašo.“ Vis dažniau prisimenu šiuos žodžius po pokalbių su mama. Atrodo, kad ji pamiršo – ji turi ne tik sūnų, bet ir dukrą. Kaip kitaip paaiškinti jos abejingumą?
Baigusi mokyklą išvykau iš gimtosios kaimo, nes ten nemaciau savo ateities. Norėjosi ištrūkti, ką nors pasiekti dideliame mieste. Stoti į universitetą, įgyti profesiją, sukurti savo gyvenimą. Ten ir sutikau savo vyrą, susituokėme, o šiek tiek vėliau gimė mūsų vaikas. Ir jei ne uošvė su uošviu, mums būtų buvę be galo sunku.
Vyro tėvai padėjo su pradiniu įnašu už būstą. Net dvejus metus gyvenome pas juos, kad sutaupytume savo butui. Buvo nelengva, bet susitvarkėme. Uošvė man tapo artima žmone, daug ko išmokė, palaikė. Bet vis tiek svajojau apie savo kampelį. Ne todėl, kad jų nemėgau – tiesiog norėjau, kad mūsų šeima turėtų savo erdvę.
O mano mama… Ji praktiškai nedalyvavo mano gyvenime. Reti skambučiai, ir tai dažniausiai – pasiskųsti ar papasakoti naują epopeją apie mano brolį. Per visą pokalbį ji niekada neklausdavo, kaip man sekasi. Bet žinojau, kokius pažymius gavo brolis, kokius džinsus dėvi ar kaip jis užaugo per vasarą. Tai tapo norma dar nuo universiteto laikų. Jai niekad nerūpėjo, kaip aš išlaikiau egzaminus, bet visados gyrėsi brolio penketais kūno kultūroje.
Aš pripratau. Bet kai mes su vyru pagaliau nusipirkome būstą ir paėmėme paskolą, aš jai paskambinau pasidalinti džiaugsmu. Ir ką gi? Ji beveik neklausė. Ji turėjo svarbesnio reikalo – brolis tuokiasi!
– Įsivaizduoji, tokia miela mergina! Tėtos Irenos duktė, neprisimeni? Po mėnesio vestuvės! Tiek reikia sutvarkyti!
Ji džiaugsmingai tarškėjo apie salės nuomą, suknelės pasirinkimą, svečių sąrašą… Prisiminiau, kaip prieš mano vestuves ji sakė, kad šventė – tuščias pinigų švaistymas. Galų gale ji net neatvažiavo, pasakiusi, kad susirgo. Man vis dar atrodo, kad ji tiesiog nenorėjo.
Tada broliui buvo devyniolika, jo nuotakai – aštuoniolika. Iš kur jiems pinigų vestuvėms? Matyt, mama su giminaičiais susimokėjo. O mums su vyru tada pasakė: „Na, jei galėsite, ir jūs atvažiuokite.“ Mes nevažiavome. Darbo buvo daug, o tiesą pasakius, nenorėjosi. Su broliu visada turėjome šaltus santykius, o tada įsižeidžiau ir ant mamos.
Praėjo pusė metų. Mama vėl paskambino. Ne paklausti, kaip mums sekasi, o pranešti naujieną: jie nupirko broliui ir jo žmonai butą netoli savo namų.
– Kam paskola? Mes pardavėmo senelės butą, uošviai irgi padėjo, viską sudėjom – nusipirkom!
Senelės butas… Mama visada sakydavo, kad jį paliks sau – išnuomosis pensijoje. Kai aš su vaiku ir vyru gyvenau nuomojamame bute, jai neJos net neatejo į galvą pasiūlyti mums to buto – nei cento mums tuo metu nelaimėjo.
