„Po mirties iš šios buto turėsi išsikelti, nes jį paliksiu sūnui…“ – netikėtas A. sprendimas, skaudi…

Po mano mirties tau teks išsikraustyti, aš butą paliksiu sūnui

Atleisk, Irena, bet po mano mirties tau teks šitą butą palikti, ramiai taria vyras Juozapas. Aš jį užrašiau Kęstučiui. Viską jau sutvarkiau. Tikiuosi, kad ant manęs pykčio nelaikysi? Tu juk ir taip turi savų vaikų jie pasirūpins tavim.

Irenos gyvenimas niekad nebuvo lengvas. Užaugo vaikų namuose tėvų nepažino. Anksti ištekėjo, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, bet laimės šeimoje nesulaukė. Prieš trisdešimt penkerius metus jauna, dviejų mažų vaikų mama, ji tapo našle vyras Antanas žuvo avarijoje. Penkerius metus viena kabinosi į gyvenimą, dirbo keliuose darbuose, kad sūnus su dukra nieko nestokotų. Gerai dar, kad butą paveldėjo iš vyro buvo bent savas stogas virš galvos.

Juozapas buvo už Ireną trylika metų vyresnis, turėjo savo trijų kambarių butą, uždirbo neblogai. Greitai susibičiuliavo, Irena iškart priėmė vyro pasiūlymą apsigyventi kartu. Juozapas su vaikais rado greit bendrą kalbą. Vyresnioji dukra Rūta pradžioje laikėsi atstumą, bet Juozapas jos pasitikėjimą pelnė ilgainiui.

Sūnus Mindaugas jau po kelių mėnesių Juozapą vadino tėčiu. Vyro vaikais Juozapas rūpinosi kaip savais skyrė jiems dėmesio, pinigų ir meilės. Rūta bei Mindaugas jau užaugę jautė jam nuoširdų dėkingumą.

***

Tiek Mindaugas, tiek Rūta jau gyveno savarankiškai. Rūta anksti ištekėjo ir su vyru išskrido iš lizdo. Mindaugas, svajojęs apie karininko karjerą, taip pat seniai gyveno atskirai. Prieš dešimtmetį Irena pakvietė vaikus pasikalbėti turėjo jiems svarbų klausimą.

Noriu parduoti mūsų dviejų kambarių butą, pranešė vaikams. Reikalingas kapitalinis remontas pas mus su Juozapu. Baldus senai derėtų keisti, vonios kambaryje vamzdžiai seni. To buto niekas jau nenaudoja stovi tuščias. Taigi… gal parduodam ir pasidalinam tuos pinigus?

Rūta ramiai atsidūsta:
Man tinka. Į butą aš tikrai nepretenduoju, bet truputį pinigų neprastai būtų, mama… Eini supranti, aš juk su sūnumi nuolat gydymo, reabilitacijų reikalais sukuosi.

Rūtos vyresnėlis gimė su įgimta judėjimo negalia, šeimai pinigų reikėjo kaip oro kas mėnesį atvykimai į Kauną pas specialistus, gydymų išlaidos. Mindaugas palaikė seserį:
Aš irgi neprieštarauju. Mam, savo dalį atiduok Rūtai tegu nuveža Vytenį į Vilnių procedūroms. Aš su banku po truputį atsiskaitau už savo butą man svarbiau, kad sūnėnas sveiktų.

Irena pardavė dviejų kambarių butą: pusę sumos atidavė Rūtai sūnaus gydymui, kitą dalį skyrė buto, kuriame gyveno su vyru, remontui. Vos ne viską pakeitė nuo elektros laidų iki santechnikos. Baldus ir buitinę techniką pirko iš savo asmeninių santaupų. Tuomet ji dar nežinojo, kad viską investuoja į būstą, kuris jai net nebus paliktas. Minties apie šeimininko nelojalumą ji neturėjo ką jau kalbėti apie tolimesnę išdavystę po trisdešimties metų santuokos.

Juozapo sveikata silpnėjo. Prieš ketverius metus pradėjo stipriai skaudėti kelius net iš lovos rytais be Irenos pagalbos neatsikeldavo. Irena įkyriai kartojo:
Juozapai, kiek galima? Nueik pas gydytoją, išsityrk, skirs gydymą, bus geriau! Jei nesijauti saugus vienas aš kartu nuleisiu, žinosi tiksliai kuo sergi. Kas, jei ne tu pats, pasirūpinsi savimi, Juozapai?

Juozapas niurzga:
Irena, žinau, kuo visa tai baigsis! Pridės brangių vaistų, kurie vis tiek nepadės. Man nuo jaunystės kelių sąnariai skauda, tiesiog dabar dar blogiau. Vos judu…

Rūta, kaip ir Mindaugas, vadino Juozapą tėčiu, todėl negalėjo likti nuošaly. Su mama įkalbėjo Juozapą pagaliau nueiti pas gydytoją. Nuėjo kartu su Irena. Gydytojas apžiūrėjo Juozapą, liūdnai papurtė galvą:
Reikia pradėti rimtą gydymą. Kiek laiko skauda?

Oi, kokius dvidešimt penkerius metus tikrai Anksčiau gal po sunkaus darbo labiau jausdavosi, bet dabar skauda nuolat.

Svorį sumažinti privalote sąnariams palengvės. Pradėkite dietą kuo greičiau.

Irena rimtai ėmėsi vyrą slaugyti pasitarė su gydytoju, sudarė meniu, gamino grūdinės ir daržovių košes, vietoj šokolado pirko džiovintas slyvas ir razinas. Bet Juozapas prieštaravo kiek galėdamas:

Čia kažkokias nesąmones išgirdai, ūžia jis. Kokią dar dietą? Dieve saugok, aš, ant tokios žolės, ilgai neišgyvensiu! Svoris normalus, tiesiog senstu nieko čia keisto! Padėk geriau arbatos ir nupirk šokolado pavargau kramtyt tą džiovintą egzotiką.

Irena vis tiek stengėsi kalbėjosi, įkalbinėjo, kartais net šantažavo, bet Juozapas galiausiai iš dalies sutikdavo gydytis ir pradėjo lėtai riebalų mesti. Tačiau vaistai padėdavo neilgai skausmas grįždavo. Juozapas sunkiai judėjo, Irena tempė jį už rankos į vonią, tualetą, slaugė. Be sąnarių, dar ir širdis pradėjo streikuoti, spaudimas šokinėjo. Juozapas silpo kone akyse, vaikai pradėjo vis dažniau lankytis.

***

Kelerius metus vyko kova už sveikatą. Pagerėjimai greitai praeidavo, liga nuolat grįždavo stipriau. Irena visą laiką buvo šalia, nė karto neprisipažino galvojusi apie išsiskyrimą ar pabėgimą.

Prieš pusmetį, per stiprų atsinaujinimą, Juozapą paguldė į ligoninę. Irena beveik gyveno palatoje kartu kasdien atnešdavo šviežio maisto, užrašydavo visus gydytojų paliepimus. Vieną rytą, kaip tik kai ruošėsi vykti pas vyrą, netikėtai išgirdo skambutį į duris. Prie slenksčio stovėjo niekad nematytas jaunas vyras. Irenai jo veidas pasirodė kažkur matytas

Laba diena! Ar galėčiau pakalbėti su Juozapu?

Laba diena, šluostydamasi rankas į prijuostę, atsakė Irena. Jo dabar nėra O Jūs kas?

Esu Kęstutis. Aš Juozapo sūnus.

Irena net kvapą prarado jaunuolis šiek tiek priminė Juozapą jaunystėje! Pastebėjęs jos nustebimą, Kęstutis sumirksėjo:

Gal žinote, kada būtų galima pamatyti tėtį? Seniai nemačiau, norėčiau su juo pasikalbėti

Ko mes čia prie durų! suskubo Irena. Eikit vidun, paaiškinsiu viską.

Jaunuolis išklausė Irenos pasakojimą, liūdnai nusišypsojo:
Tėtis visada buvo šiek tiek… na, kaip sakėte, “kaprizingas”. Sunku matyti, kaip žmogų keičia laikas. Pamenu jį stiprų, energingą Gal galėčiau važiuoti su jumis pas jį kartu?

Aišku, šyptelėjo Irena. Tikiu, kad Juozapas irgi apsidžiaugs.

Irena nieko nebuvo girdėjusi apie Kęstutį Juozapas niekada neminėjo, kad turėjo sūnų. Priešingai, vis kartodavo, kad trečio vaiko su Irena taip ir nesusilaukė. Pasirodo, vyro praeityje buvo ankstesnė santuoka.

Juozapas savo sūnaus iš pradžių nepažino. Kęstutis ilgai neužsibuvo išėjo, nes turėjo reikalų. Vakare Juozapas papasakojo Irenai:

Su Kęstučio mama gyvenom tik ketverius metus, išsiskyrėm, kai sūnui buvo treji. Myliu jį labai, bet neišlaikiau šeimos žmona mane išdavė Po skyrybų, dvejus metus dar ieškojau, norėjau sūnų auginti. Nesisekė motina atkirto kelią, uždraudė… Po tiek metų, štai, pats atėjo. Ir nežinau, kaip būti juk mano sūnus, bet kartu beveik svetimas

Juozapai, juk tai tavo kraujas, ramina Irena. Negalima vaikų atstumti. Sūnus juk nekaltas dėl to, ką padarė žmona. Tu priimk jį į širdį neprarask progos turėti sūnų

Juozapas paklausė. Kęstutis dažnai lankėsi pas tėvą, gerai sutarė su Mindaugu ir Rūta. Irena nuoširdžiai džiaugėsi vyro suartėjimu su sūnumi, neskaičiavo ir neseikėjo, ką šie šneka už uždarų durų.

Irena su Juozapu turėjo ir bendrų santaupų, daugiausiai ji pati jas krovė uždarbiavo buhaltere kelioms įmonėms. Nors pinigus laikė bendroje sąskaitoje, kasdien jų tikrinti nepratusi. Viską išdavė, kad kažkas nuėmė net penkiasdešimt tūkstančių eurų. Apstulbusi puolė klausti vyro:

Juozapai, kur mūsų kortelė? Prieš kelias dienas kas nors paėmė penkiasdešimt tūkstančių! Aš nieko nesiėmiau. Ar čia apiplėšė mus?

Juozapas ramiai:
Viskas gerai, Irena. Kortelę atidaviau Kęstučiui. Jam labai reikėjo pinigų, tai padėjau sūnui.

Tai kodėl man nesakei? susigriebė Irena. Kiek galima slėpti? Ar tau aiški bent viena išlaida? Kokia problema pas jį, kad tiek reikia?

Ne tavo čia reikalas, atkirto Juozapas. Sūnus paprašė pagalbos, padėjau. Kam tau rūpi?

Pastaruoju metu Juozapas sau leisdavo šnekėti su žmona vis šiurkščiau. Irena susitvardė, ramiai klausdama:

Tai kur kortelė?

Pas Kęstutį, sakiau gi! kalė Juozapas. Kiek čia gali kartot!

Irena supyko:
Kodėl tavo sūnus ima mano pinigus? Tu pats gal šiemet bent eurą įdėjai į šitą sąskaitą? Man vienai tos santaupos rūpėjo! Kortelę reikia grąžinti, nes nenoriu jokių konfliktų su tavo sūnum.

Juozapas pakėlė balsą, bet Irena užblokavo kortelę ir ramiai viską paaiškino Kęstučiui, kai šis kitą vakarą atvyko:

Kortelė neveikia. Pinigai, jei jų reikia pasakyk, padėsim, bet viskas turi vykti per mane. Tėčio pensija nėra didelė, bet mano uždarbis ir santaupos tik mano.

Kęstutis įsižeidė, Juozapas vėl ant Irenos rėžė priekaištus. Jie susipyko stipriausiai nuo pat santuokos pradžios, o Irena rimtai pamąstė, jog pavargo mylėti, stengtis ir niekaip nesulaukti net padėkos.

***

Keletą dienų po konflikto Kęstutis nesilankė. Juozapas, kaip visada būdamas įsižeidęs, žmoną ignoravo. Irena pasiėmė kompiuterį ir išvažiavo kelioms dienoms pas dukrą.

Gal Juozapas susimąstys. Šiek tiek atstumo tikrai nepakenks, galvojo Irena. Santykiams reikia valandos pauzės.

Vakare sugrįžusi namo, rado vyrą geros nuotaikos. Pagalvojo, gal jau atleido, užkalbino pirma:

Kaip praėjo diena? Ką nuveikei, kol manęs nebuvo?

A, nieko ypatingo, mostelėjo Juozapas. Kęstutis buvo atvažiavęs, kartu reikalų tvarkėm Šiandien daug vaikščiojau pavargau.

Irena nesureagavo. Po pauzės Juozapas tyliai tarė:

Tikiuosi, nepyksi ant manęs?

Kodėl turėčiau pykti? ramiai paklausė.

Šiandien buvau pas notarą Butą užrašiau sūnui.

Irena susiraukė:
Įdomu, už kokius nuopelnus?

Kęstutis mano paveldėtojas, savo vaikų neturiu. Kai manęs neliks, jis čia gyvens. O tau jau metas pagalvoti pas ką norėtum kraustytis: pas Rūtą ar pas Mindaugą?

Irenai pasidarė be galo apmaudu. Pagal įstatymą ji gal ir negali tikėtis kokios dalies bute, tačiau širdyje jautė, kad bent pusė jai priklausytų. Čia kiekviena detalė, užuolaidos, baldai pirkta jos uždirbtais pinigais. Viską ji čia kūrė, remontavo, keitė… O dabar teks viską palikti kažkam, kas nė piršto nepridėjo.

Ačiū, Juozapai, tyliai sumurma Irena. Tikriausiai tu teisus. Metas pasirūpinti savimi. Paskambink sūnui, tegu jis tave prižiūri.

Ką turi omeny? nesuprato Juozapas.

Nežinau… gūžteli pečiais Irena, traukdama lagaminą iš spintos. Tu juk nemėgsti vienatvės, sūnus galės vakarais tave užimti vietoj manęs.

Kur tu? visai nesiorientuoja Juozapas. Irena, kas vyksta?

Nieko nereikia aiškinti, Juozapai, ramiai atsidūsta Irena. Išeinu. Skiriuosi ir būsiu laisva. Susikrausiu daiktus, paskambinsiu vaikams ir galvosim planus ateičiai.

Irena persikėlė pas sūnų Mindaugą, kuris turėjo erdvų trijų kambarių butą. Rūta irgi mielai būtų priėmusi mamą, bet ši nelindo dukrai į akis. Juozapas teisme norėjo žmonos išlaikyti šalia, net skyrimosi nenorėjo duoti. Tačiau Irena ryžtingai išsprendė viską pati galiausiai santuoka buvo nutraukta. Juozapas su sūnum Kęstučiu iki šiol buvo įsitikinę, kad didžiausia jos nuodėmė aistra svetimam turtui.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

17 + 20 =

„Po mirties iš šios buto turėsi išsikelti, nes jį paliksiu sūnui…“ – netikėtas A. sprendimas, skaudi…