Prie senos Klaipėdos prieplaukos, po smarkaus uragano, radau mažą mergaitę be jokių atsiminimų ir ją įsūniavau. Po penkiolikos metų atplaukė laivas su jos motina.
Drasutė, suspaudusi akis nuo skaisčios saulės, tapė ant drobės. Jos plaukai šokavo druskotu vėjy, o pirštai lengvai vedė teptuką, maišydamos mėlyną su violetiniu taip, kaip jūra susilieja su sutemų kraštų. Ji jau buvo suaugusi, bet jūra vis dar liko paslaptimi, traukiančia ir įkvėpiančia.
Ona tyliai priėjo iš už nugaros ir uždėjo smakrą ant dukters peties. Kvapas dažų, jūros ir brandžių persikų buvo šeimos malonumas.
Per tamsu, tarė ji švelniai, be priekaištų, tik su rūpesčiu. Šiandien jūra rami.
Drasutė nusišypsojo, neatsitraukdama nuo drobės.
Aš nepiešiu jūros. Aš piešiu jos garsą, kurį prisimenu.
Ona palietė jos plaukus. Praėjo penkiolika metų nuo tos dienos, kai ji ir Vytautas paplūdimyje rado mažą mergaitę peršlaptą, išsigąsusią, su akimis kaip audros dangus. Ji neatsiminė nei savo vardo, nei praeities, nei kaip čia atsidūrė, išmesta bangų lyg laivo atplaiša.
Jai suteikė vardą Drasutė. Jis įaugo į jos sielą.
Jie laukė. Savaitę, mėnesį, metus. Skelbė skelbimus, pranešė policijai, klausinėjo kaimynų. Tačiau niekas neieškojo blyškplaukės mergaitės su audringomis akimis.
Atrodė, kad jūra ją ten pamiršo.
Tėtis grįžo su žuvimi, tarė Ona, rodydama į namą. Sako, kad upėtakiai patys įšoko į tinklą.
Vytautas jau ruošėsi prie grotelių, jo juokas skambėjo kieme. Jis mylėjo Drasutę ne tik kaip dukrą, bet kaip dovaną, kurią jūra jam grąžino, pavogusi vaikystės svajonę.
Jų gyvenimas tekėjo ramiai, kaip upelis tarp pajūrio uolų. Vasara reiškė darželio priežiūrą, vakarienes verandoje, giedančias svirplius. Žiema tinklų taisymą, šildymąsi prie židinio ir Drasutės skaitomas istorijas, nešančias juos į tolimus pasaulius.
Būdavo ir ginčų už pamirštas gėles, už jauno miesto gydytojo dėmesį, už skirtingai svajotas ateities viltis. Vytautas norėjo, kad ji liktų arti, o Ona slapta taupė pinigus menų mokyklai. Ji žinojo, kad Drasutės talentas neturėtų būti uždarytas mažame kaimelyje.
Tačiau visi nesutarimai ištirpdavo, kai jie vėl susėsdavo prie to paties stalo.
Drasutė atidėjo teptuką ir atsisuko į motiną.
Mama ar kada nors gailėjaisi?
Ona ilgai žiūrėjo jai į akis ten buvo tų pirmųjų dienų baimė ir begalinė meilė.
Nei sekundės, mano brangioji. Nei vienos.
Ji apkabino dukrą, įkvėpdama dažų ir jūros kvapą. Tą akimirką jai pasirodė, kad visas jų pasaulis namas, sodas, ši mergina buvo trapus kaip paveikslas. Ir ji jautėsi pasirengusi ginti jį nuo bet kokios audros.
Konkurso Mūsų krašto talentai idėją pasiūlė Vytautas. Jis parodė laikraščio skelbimą:
Štai, Drasute. Tavo proga. Parodyk jiems, ką moki.
Iš pradžių Drasutė atsisakė. Rodyti savo jausmus visiems buvo lyg apsinuoginti prieš svečius. Bet Ona pažvelgė į ją su viltimi ir malda akyse.
Išbandyk. Tik mūsų dėlei.
Ir Drasutė sutiko.
Savaitę ji neišėjo iš savo studijos. Tada, vidury nakties, įkvėpimas atėjo.
Ji nepiešė to, ką matė. Ji piešė tai, ką jautė.
Dvi poros rankų. Vytauto atšiaurios, bet švelnios delnos, laikančios mažą kriauklę. Ir Onos švelnios rankos, dengiančios ją, saugančios tą trapu