Po to, kai mano biologinė mama pralaimėjo kovą su vėžiu, tėtis nusprendė į namus atsivesti naują moterį, kuri užimtų mamos vietą man ir mano broliams. Ilgai atsisakiau ją vadinti mama, bet laikui bėgant supratau, kad ši moteris tikrai verta šio vardo.
Kai netekome mamos, buvau visai maža. Tėtis liko su trimis mažamečiais ir didžiule atsakomybe. Supratęs, kad mums labai reikia mamos šilumos, tėtis kreipėsi į gerą pažįstamą Oną Petraitienę ir paprašė jos tapti mūsų antrąja mama. Ona be abejonių priėmė šį vaidmenį su meile ir atsidavimu. Ji iškart ėmėsi rūpintis namais, stengėsi, kad viskas būtų tvarkoje, o net ir iš savo santaupų eurais nupirko audinių ir pati mums pasiūdavo mokyklines uniformas.
Vyresnieji mano broliai greitai ją priėmė kaip savą mamą, tačiau man su tuo susitaikyti prireikė daugiau laiko. Dar sunkiai išreikšdavau mintis, bet kartą pasakiau, kad mano tikroji mama visada nešiodavo žemai surištą kuodą. Nuo tos dienos Ona ėmė šukuotis taip pat, norėdama pagerbti mano išėjusią mamą.
Vis dėlto ilgai negalėjau jos pavadinti mama. Tėtis sugalvojo sumanų būdą, kaip paskatinti mane: surengė šeimos vakarienę, kurioje Ona iškepė mano mėgstamiausią obuolių pyragą. Gavau sąlygą pyrago gabalėlis bus tik tada, jei ją pavadinsiu mama. Galiausiai pasakiau tą žodį ir nuo tada ji tapo visavertė mūsų šeimos dalis.
Gyvenimas buvo kupinas išbandymų: tėvai susidūrė su sunkumais, sveikatos problemomis. Mama Ona kovojo su ta pačia liga, kuri pražudė biologinę mamą, tačiau šį kartą liga buvo nugalėta. Išgyvenome ir siaubingą skaudulį tėvų pirmasis sūnus dingo likus dienai iki vestuvių, vėliau buvo rastas ir palaidotas. Nepaisant šių siaubingų netekčių, mama Ona liko mūsų stiprybės ramstis jos gerumas, švelnumas ir šiluma neturėjo ribų.
Nepaisant visų sunkumų, Ona užaugino penkis vaikus, rūpinosi anūkais ir dabar myli savo proanūkius. Ji visada anksti keliasi, rūpinasi tvarka namuose ir savomis rankomis mezga šiltas kojines mažiesiems. Nors jau garbaus amžiaus, ji pilna šiltų pasakojimų ir meilės laikas drauge su ja mums visiems dovanoja džiaugsmą. Jos gebėjimas mylėti atrodo beribis, ir mes, jos vaikai ir visa didelė šeima, suprantame, kokie esame laimingi, jog gyvenime turime tokią mamą.
Gyvenimo kelias sunkus ir pilnas netikėtumų, bet meilė, ištvermė ir atjauta kuria stebuklus svarbiausia nepamiršti, kad tikroji šeimos stiprybė slypi širdyje ir kasdieniuose darbuose.
