Poilsis su įžūlia gimine: kaip pagaliau viską išsiaiškinti ir pasakyti tiesą į akis — Jau dvi savaites kenčiu, Sau! Dvi savaites tame tvartelyje, kurį jie vadina „viešbučiu“. Kam mes išvis sutikom? — Todėl, kad mama paprašė. „Ninutei reikia pailsėti, Ninutei sunki dalia“, – pavaizdavo brolis mūsų mamą. Iš tiesų teta Nina visad buvo vargšė giminaitė, kurią visi turi užjausti ir globoti. Bet Liubai jos gailėtis vis tiek nesigavo. Visiškai. Mama, mūsų Vėra, už viską mokėjo, pirko maistą, gamino visai giminei, kol Nina su nauja drauguže – kažkokia Larisa, kuria pamilusi nieko neveikti, gulėjo prie baseino… O už plonos faneros pertvaros girdėjosi Timuko, šešiametės Ninos sūnaus, cypavimai… Viešbutyje kildavo skandalai, giminės vakare eidavo į restoraną, Ninos noru užsisakydavo brangiausius patiekalus, o kai ateina sąskaita, tradiciškai ji „pamiršdavo piniginę“, ir mama lauždavo savo kortelę. Dar blogiau tapdavo vakarais – užteko užgirsti, kaip teta su drauge aptarinėja Liubą ir trypia ją purvais, o mama tyli ir viską leidžia. Vieną kartą viskas sprogo. Liuba pagaliau pasakė į akis viską, ką laikė savyje, ir nutraukė amžinai tą skaudžių kompromisų ratą… Šis poilsis tapo lūžio tašku, kai „šeimos idiliją“ pakeitė atviras pokalbis, priimtas sprendimas ir visi taškai buvo sudėti ant „i“ – net jei tai kainavo ryšį su artimiausiais žmonėmis.

Atostogos su įžūlia gimine karti pamoka apie ribas

Dvi savaites, Audriau, dvi savaitės kentėjau tam tvartelyje, kurį jie drįsta vadinti sodyba. Kam mes iš viso sutikom?
Nes mama prašė. Onutei reikia pailsėti, Onutės likimas labai sunkus, mėgdžiojo brolis mūsų mamą.
Teta Onutė iš tiesų negalėjo pasigirti lengvu gyvenimu, bet kažkodėl gailėtis jos Astai visai nesigavo. Niekada negalėjo.

Mama Veronika buvo iš tų moterų, kurios nešė visos giminės vargus ant pečių, o jos sesuo Onutė amžinai vargšė, visiems skolinga be skolų. Jos lagaminas nesidarė. Asta, visa susierzinusi, spyrėsi ant dangčio, bandydama įkišti ten rankšluosčio kraštą, bet užtrauktukas vis atsikabindavo ir spjaudydavo išorėn pusę turinio.

Už plonos fanerinės sienos, kurią šeimininkė išdidžiai vadino pertvara, aštriai spiegė šešiametis Onutės sūnus Algirdėlis.

Nenoriu košės! Duokit bulvyčių! šaukė jis taip, tarsi jį kas pjautų.
Po to pasigirdo sunkus, abejingas indų žvangtelėjimas ir teta Onutė, užkimusiu nuo cigarečių balsu:
Na gi, sūneli, bent šaukštelį dėl mamos
Vera, pabėk į krautuvę, nupirk jam tų bulvyčių, matai vaikas kenčia.

Asta akimirkai sustingo prie lagamino spynos. Vera! Ir vėl mamai bėgt?

Brolis Audrius sėdėjo ant vienintelės kėdės trijų kvadratų kambarėlyje, žiūrinėdamas savo telefoną. Jis net neketino tvarkytis jo maišas kaip stovėjo kampe, taip ir stovėjo.

Girdi? tyliai paklausė Asta, linktelėdama sienon. Mama vėl per ją laksto.
Verute, atnešk, Verute, padėk. O mama ir lekia.

Nesinervink, sumurmėjo Audrius, nenukeldamas akių. Rytoj grįšim namo.

Dvi savaitės, Audriau! Dvi savaitės tam tvartelyje, kurį jie vadina sodyba. Kodėl mes sutikom?
Mama prašė. Onutei reikia pailsėti, Onutės likimas sunkus, šyptelėjo brolis.

Asta atsisėdo ant girgždančios lovos krašto.
Teta Onutė, tikra nelaimėvos, bet Asta nemokėjo jos gailėti. Niekada.

Onutė tarsi grobuonė šios giminės iš motinos pusės visuomet buvo ta, kuri visiems skolinga, bet niekada nieko neatiduodanti.

Pirmas vaikas liko kūdikiu apie šitą šeimos tragediją kalbėdavo tik pašnibždomis. Vėliau vyras, dievinęs lašinius užgeriantį gėrimą, paliko ją prieš kelerius metus.

Du vaikai nuo skirtingų vyrų, gyvenimas pas močiutę miesto bendrabučio dviejų kambarių bute. Kartu ir devintasis svajonių vyras.

Onutė darbą laikė kažkuo žeminančiu, manė, kad jos paskirtis puošti pasaulį ir kentėti, o už tą jos šventę turi mokėti visi kiti, pirmiausia mama Veronika, kuri pagal sesers įsivaizdavimą plaukė piniguose kaip žąsis baloje.

Asta atsistojo ir prisiartino prie lango. Neva puikus vaizdas į šiukšlių konteinerius ir apleistą kaimynų daržinę

Tos atostogos buvo mamos idėja: Visi kartu, šeimyniškai, padėkim Onutei, tegu bent kiek atitrūksta…
Padėti reiškė, kad Veronika sumokėjo už didžiąją dalį kelialapių, nupirko produktus ir dar gamino visiems, kol Onutė su nauja drauge kažkokia Birute, su kuria iškart susidraugavo prie baseino, dūsaudamos apie malonumą nieko neveikti darėsi sau brangų įdegį.

Kraukis, tarė Asta broliui. Vakare nusivedam mamą į restoraną. Bus paskutinė vakarienė.

***
Restoraną, aišku, rinkosi ne jie.
Onutė pareiškė, kad nori paragauti kažko brangaus.
Baltijos pajūrio miestelyje, ant marių kranto, staliukus sustūmė iš dviejų, kad visa chebrytė tilptų, kaip Asta sau viena vadino giminę.

Onutė, blizgančia suknele, vos siūles laikančia, sėdėjo stalo gale greta tos pačios draugės Birutės tvirtos, garsios, šviesintais plaukais moters.

Padavėjau! surėkė Onutė, nė nesužvalgiusi į meniu. Mums geriausia! Šašlykų, mišrainių ir raudono vyno grafiną!

Mama Veronika sėdėjo šone, nusišypsojo pavargusia šypsena. Per dvi savaites ji taip ir nepailsėjo nė minutės: iš pradžių Algirdėlis krizena, po to Onutei bloga, tada, Onutės dukra Almina skundžiasi nuoboduliu.

Mama, užsisakyk žuvies, vis sakydavai norinti, šnibžtelėjo Asta, palinkdama prie jos.
Kokia dar žuvis, visai brangu, nepatikliai atrėmė Veronika. Užteks ir mišrainės. Tegul Onutė skaniai pavalgo, tiek vargo per metus…

Asta suirzo. Aišku, tiek ir vargo. Šalimais Algirdėlis, kaip mažas karalius, tvatino šaukštu per lėkštę.
Maitink! įsakė, atkišęs burną ir net nenuleidęs akių nuo ekrano.
Onutė, palikusi pokalbį su Birute, klusniai įkišo jam šaukštą košės.

Mano peliuk, uždūmojo dar. Valgyk, stiprėk.
Jam juk šešeri, neiškentė Asta. Pats gali šaukštą pakelti?
Virš stalo staiga stojo tyla. Onutė lėtai atsisuko.

O kas tavęs klausė, mylima dukterėčia? išspaudė ji. Savo pasigimdysi, tada auklėk.
Mano vaikas jautrus iš prigimties, jam reikia rūpesčio!

Jam reikia ribų, o ne planšetės per vakarienę, atkirto Asta. Jis spiegia už kiekvieną smulkmeną ir visi šoka. Auginate reikaluotoją.

Jėzau, įsiterpė Birutė, mostelėjusi rankomis. Onute, pažiūrėk tik, išmintingoji psichologė surasta.

Viščiukai moko vištą, kas toliau? Tu, vaikeli, gyvenimo nematei, bet jau krauni senimui pamokas.

Asta, baik, spustelėjo rankovę mama. Negadink vakaro. Prašau.

Vakaras slinko lėtai. Onutė su Birute garsiai kalbėjo apie vyrus, plovė kaimynus, skundėsi moteriškom bėdom.
Almina lindėjo telefone, kartais paniekinamai pažvelgdama į senimą. Algirdėlis žviegiuodavo reikaladamas deserto ir gaudavo milžiniškus ledus.

Atnešus sąskaitą, Onutė staiga užsidūsavo:
Oi, piniginę kambary palikau! Verute, sumokėk, gerai? Tuoj pat grąžinsiu, kai tik grįšim.
Niekad neatiduosi, pagalvojo Asta, matydama kaip mama be žodžių traukia banko kortelę sumoka 60 eurų. Taip visada.

***
Į sodybą grįžo jau po vidurnakčio. Asta ėjo tiesiai į dušą nuplauti to vakaro nemalonumo.

Vanduo tai šaltas, tai verdantis, čiurkšlė vos srovena.

Išėjusi sustojo prie atidarytų virtuvės durų, iš ten sklido garsus šnibždėjimas:
Ar matei tą pasipūtėlę? cypė Birutė. Sėdi susiraukusi.
Valgyti pats nemoka

Ką jai rūpi, žiurkša! Gyvenimo nematė.
Jei ne tu, Veronika, koridoriuose šluotų už kelis centus, o dabar nosį užrietus laksto po restoranus.
Tokia jau tuščia, tik stogas, vaikiškas naglumas, nei vyro, nei proto.

Asta užlaikė kvėpavimą.
Širdis daužėsi laukė, kad dabar mama sudauš stalą kumščiu,
pasakys: Birute, nešnekėk apie mano dukrą taip!, kad bent išeis iš virtuvės.

Už durų teišgirdo Onutę, aimanuojančią:
O jau, Birute, sunki ji kaip akmuo. Visi iš tėvo pusės ten tokių už aroganciją…
Ne taip kaip mano. Almina nors ir su charakteriu, bet širdis tai pas ją atvira, gera.

O šitoji… į mus žiūri kaip į purvą. Man net kąsnio nuryt sunku, kai šalia.
Tavo bėda, Veronika, kad išlepinta! pritarė Birutė. Po užpakaliu reikėjo duot tada, kai reikėjo. O dabar sėdi, dama, motinos net neneigia.
Būčiau aš tokią dukrą seniausiai už durų išvaryčiau, tegu pasaulio skonį pajunta.

Asta prigludo kakta prie staktos. Mama tylėjo.
Sėdėjo su jomis, gurkšnojo arbatą (ar, sprendžiant iš kvapų, kažką stipriau) ir klausė apie niekam tikusią savo vienintelę dukrą.

Staiga Asta ištiesėn: durys driokstelėjusi atsidarė.
Virtuvėje tyla.

Trys moterys sėdi prie plastikinio stalo, lūžtančio nuo likučių ir tuščių pakuočių.
Onutė savo išsipūtusia suknele ties pažastimi, Birutė raudonu veidu, o mama…

Mama tuojau nuleido galvą prie pečių.

Tai aš, vadinasi, tuščia mergšė? giedru, bet akmeniniu balsu tarė Asta.
Ir tu, teta Onute, pas mus gera širdimi?

Onutė suriko net negebėdama užgniaužti žagsulio. Birutė pakilo, suraukus kaktą.
Ko čia ausis dedi, vaike? Ausininkė?

Ko klausytis nereikia jūs taip rėkėt, kad visam aukštui girdisi, žengė arčiau Asta, žvelgdama į akis tetai. Tai ką, teta, kąsnis į gerklę nelenda?
Kai mama už jį mokėjo restorane viskas gerai slydo?

Tu nemandagi! užriko teta, paraudusi. Mes čia su visa širdim, o tu nosį rieti?!
Aš tau, kaip motina, o tu mane duonos gabalu kaltini?
Kad tau tie eurai per gerklę liptų!

Ne pinigai man užkliuvo, o tavo įžūlumas! Asta neištvėrė. Visą gyvenimą ant mamos sprando sėdi!
Tai vyrų, tai vaikų, tai ligų tau vis kasdien nauja!
Mama dirba kaip arklys, kad tau, vargšelei, kurorto bilietą nupirktų, o tu jai paskui už nugaros kapsi?

Tavo dukra paauglė išsišokėlė, kuri keikiasi kaip prastutė ir šluosto į tave batus, o tu mane pamokai?
Sūnus mažas manipuliatorius, kurio ne nepažįsti.

Teta tylėjo, išpūtusi akis į dukterėčią.
Astute! riktelėjo mama, pašokdama. Liaukis tuoj pat! Eik į kambarį!
Neisiu, mama, Asta pažvelgė į ją, akyse skausmas, kurio Veronika nesuprato. Sėdi čia ir tylom klauso, kaip svetima moteris dviejų dienų pažinties dreba niekais mane, tavo dukrą. Ar leidžiama?

Birutė pastūmė taburetę ir priartėjo, sustingusi kumščius.
Dabar, pagyrūne, išmokysiu vyresniuosius gerbti…
Pakėlė ranką. Asta nespėjo net išsigąsti tik truktelėjo atgal. Smūgio nebuvo Audrius sulaikė Birutės ranką vidury ore.

Tik pabandykit, tyliai burbtelėjo. Ar jau visai pametėte galvą?
Teta Onute, susidėkite daiktus. Mes išvykstame.

Kas mes?! suriko Onutė, pajutusi, kad praranda valdžią. Aš niekur nevažiuosiu! Mums dar dvi paros apmokėta!
Veronika! Tavo vaikai išprotėjo! Ant žmonių puola!

Tada mama pagaliau prabilo. Ji priėjo prie Astos, griebė už pečių, pradėjo purtyti.
Kam pradėjai šnekėti?! šaukė, ašaros bėgo per veidą. Kam išėjai? Būtum patylėjus!
Tu viską sužlugdai! Juk mes šeima! Tau negėda taip skandaluotis prieš visus?!

Asta švelniai, bet tvirtai atitraukė mamos rankas. Širdy kažkas galutinai nutrūko.
Man negėda, mama, ramiai pasakė. Tau turėtų būti. Kad leidi su mumis visais taip elgtis…

Apsisuko ir išėjo. Audrius sekė iš paskos.

Kambary jie kraustėsi tylėdami. Iš už sienos girdėjosi Onutės raudos apie jos sunkią dalią, o Birutė pritarė, vadindama Astą ir Audrių nežmonėmis.

Almina išsigandusi barsčiojosi, kad jai trukdo miegoti.

Dabar neišeisim, tarė Audrius, užtraukinėdamas užtrauktuką. Autobusas tik ryt. Reiks laukti aušros stotyje.

Nesvarbu, sumetė Asta kosmetiką į maišelį. Geriau stotyje nei čia. Nei sekundės šiame tvartelyje daugiau nepraleisiu.

O mama?
Asta sustingo su marškinėliais rankoje.
Mama pasirinko. Likti virtuvėje. Paglostyti seserį.

***
Asta su motina nebebendrauja, Audrius taip pat jie mamos iki šiol neatleido.
Veronika dar bandė skambinti, žadėjo atleisti, jei tik atsiprašys prieš Onutę, bet Asta su Audriumi suprato: tokio atleidimo jiems nereikia. Gana. Prisirijo.

Jei mamai patinka žvelgti seseriai į burną prašom. O Astai ir be įžūlių giminių gyvenimas visai neblogas.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

14 − 9 =

Poilsis su įžūlia gimine: kaip pagaliau viską išsiaiškinti ir pasakyti tiesą į akis — Jau dvi savaites kenčiu, Sau! Dvi savaites tame tvartelyje, kurį jie vadina „viešbučiu“. Kam mes išvis sutikom? — Todėl, kad mama paprašė. „Ninutei reikia pailsėti, Ninutei sunki dalia“, – pavaizdavo brolis mūsų mamą. Iš tiesų teta Nina visad buvo vargšė giminaitė, kurią visi turi užjausti ir globoti. Bet Liubai jos gailėtis vis tiek nesigavo. Visiškai. Mama, mūsų Vėra, už viską mokėjo, pirko maistą, gamino visai giminei, kol Nina su nauja drauguže – kažkokia Larisa, kuria pamilusi nieko neveikti, gulėjo prie baseino… O už plonos faneros pertvaros girdėjosi Timuko, šešiametės Ninos sūnaus, cypavimai… Viešbutyje kildavo skandalai, giminės vakare eidavo į restoraną, Ninos noru užsisakydavo brangiausius patiekalus, o kai ateina sąskaita, tradiciškai ji „pamiršdavo piniginę“, ir mama lauždavo savo kortelę. Dar blogiau tapdavo vakarais – užteko užgirsti, kaip teta su drauge aptarinėja Liubą ir trypia ją purvais, o mama tyli ir viską leidžia. Vieną kartą viskas sprogo. Liuba pagaliau pasakė į akis viską, ką laikė savyje, ir nutraukė amžinai tą skaudžių kompromisų ratą… Šis poilsis tapo lūžio tašku, kai „šeimos idiliją“ pakeitė atviras pokalbis, priimtas sprendimas ir visi taškai buvo sudėti ant „i“ – net jei tai kainavo ryšį su artimiausiais žmonėmis.