Praeities šešėliai ir naujas kelias
Vakar grįžau iš darbo į savo butą Panevėžio rajonų mikrorajonyje. Atidariusi duris raktu, sustojau prieškambaryje. Šalia mano batų ir vyro kedų tvarkingų stovėjo svetimi batai. Iš karto juos atpažinau – tai buvo mano vyro sesers Laimės batai. „Kodėl ji čia? Nerimauju Jurgis manęs neįspėjo, kad Laimė užsuka“, – sukrėtė mintis, o viduje kilo nerimas. Norėjau pašaukti vyrą, bet intuicija pašnibždėjo: neskubėk. Vietoje to užsidėjau ir įsiklausiau į pokalbį, sklindantį iš svetainės. Tai, ką išgirdau, suvarė širdį iš siaubo.
„Ona, tavo vėl komandiruotėje?“, – užtaria kolega Tomas, pasivijęs mane ofiso stovėjimo aikštelėje. „Gal nueisime į kavinę? Išgersime tavo mėgstamą kavą su cinamonu, pabendrausime, nes vis tik susitinkame skubėdami – sveiki ir iki.“
„Atsiprašau, Tomai, šiandien nepavyks“, – atsakiau, priverstinai nusišypsodama. „Jurgis pažadėjo grįžti namo ankščiau, norime pasirinkti baldus virtuvei. Juk vis dar nebaigėme įsirengti po remonto. Beje, jis jau seniau nevaizina į komandiruotes.“
„Ir visada grįžta į laiką?“, – Tomo balse slydo švelni ironija.
„Ne visada“, – atsidūsavau. „Dabar mums reikia pinigų, todėl Jurgis užsibūna darbe. Kai įsirengsime butą, gal bus lengviau.“
„Aišku“, – nusišypsojo Tomas, linkėjo geros vakarienės ir nuėjo priešinga linkme.
Man pasisekė – autobusas atvažiavo greitai, nors paprastai teikdavosi laukti. Susėdau prie lango ir įsikandinau. Kažkada aš beveik ištekėjau už Tomo. Išsiskirtme dėl kvailos pykčio, kurio priežasties jau ir neprisimenu. Tuomet atsirado Jurgis, o aš, norėdama įrodyti Tomui, kad nepasimesiu, greitai sutikau į santuoką. „Žiūrėk, aš ne viena, dabar tu gailėsis“, – galvojau tada.
Tomas bandė susitaikyti, prašė atleidimBet mano širdis jau buvo užimta Jurgio, ir aš nusprendžiau, kad Tomas liko praeityje.