Šešėliai iš praeities
Valentė Giedrienė kruopščiai valė dulkes nuo senų Dostojevskio knygų nugarėlių mažojoje savo knygų parduotuvėje Vilniaus Gedimino prospekte, kai paštininkas bakstelėjo į stiklines duris. Už lango lynojo spalio Vilnius atrodė dar pilkesnis nei įprastai, lyg ir norėdamas priminti, kad šiandien sukanka lygiai trys mėnesiai nuo Igno laidotuvių.
Jums laiškas, paštininkas ištiesė baltą voką be jokio grąžinimo adreso. Prašau pasirašyti čia.
Valentė nustebusi pakėlė antakius. Šiais laikais popieriniai laiškai pasitaiko retai, o anoniminiai beveik visai išnyko. Ji užsidėjo skaitymo akinius ir atidarė voką ties pačiu prekystaliu.
Gerbiama Valentė Giedrienė. Labai atsiprašau, kad trukdau per gedulo laikotarpį, bet sąžinė neleidžia tylėti ilgiau. Jūsų velionis vyras, Ignas Giedrius, paskutinius dvidešimt metų gyveno dvigubą gyvenimą. Norite sužinoti tiesą ateikite rytoj antrą valandą į kavinę ‘Idiotas’ Vilniaus Didžiojoje gatvėje. Būsiu su raudonu šaliku. Atsiprašau dėl užgautos širdies.
Valentės rankos suvirpėjo. Laiškas iškrito ant grindų, o ji pati atsisėdo ant kėdės už kasos, pajusdama, kaip visa patalpa sukasi aplink. Ignas? Jos Ignas, kuris kasryt pabučiuodavo ją kaktą prieš eidamas dėstyti į universitetą? Kuris vakarais skaitydavo jai Brodskio eilėraščius? Kuris patyrė infarktą per paskaitą apie Čechovą ir mirė ten pat?
Tai kažkokia klaida, ji tyliai ištarė tuščiai parduotuvei. Arba kažkieno žiaurus pokštas.
Bet abejonės sėkla jau buvo pasėta. Visą naktį Valentė vartėsi lovoje, prisimindama Igno keistenybes per pastaruosius metus: dažnos išvykos į konferencijas, apie kurias pasakodavo lakoniškai; skambučiai, po kurių jis vykdavo pasikalbėti į balkoną; banko išrašai, kuriuos nuolat pasiimdavo pats…
Kitą dieną lygiai antrą, Valentė įžengė į ‘Idiotą’. Kampe sėdėjo kokių trisdešimties metų moteris graži, aukštų skruostikaulių, liūdnų, pilkų akių. Ant kaklo ryškus raudonas kašmyrinis šalikas.
Valentė Giedrienė? moteris atsistojo. Mano vardas Austėja. Ačiū, kad atėjote.
Kas jūs? Valentės balsas virpėjo nuo tramdomo pykčio. Kaip drįstate rašyti tokius dalykus apie mano vyrą?
Austėja ištraukė iš rankinės pageltusią nuotrauką. Joje Ignas penkiolika metų jaunesnis, apkabinęs moterį su vaiku ant rankų.
Tai mano mama, tyliai tarė Austėja. O vaikas aš. Ignas Giedrius… jis buvo mano tėvas. Ne biologinis, bet augino mane nuo penkerių. Mama mirė prieš metus nuo vėžio. Prieš mirtį ji prašė surasti jus ir viską papasakoti, bet aš negalėjau… kol Ignas buvo gyvas.
Valentė pajuto, kad grindys slysta iš po kojų. Padavėja atnešė vandens, bet rankos drebėjo per smarkiai, kad galėtų išgerti.
Tai neįmanoma, ji sušnibždėjo. Mes kartu gyvenome keturiasdešimt penkerius metus. Nebuvo jokių paslapčių.
Jis jus mylėjo, Austėja palinko arčiau. Visada kalbėdavo apie jus švelniai. Bet mano mama… jai jo reikėjo. Buvo psichikos liga po to, kai mano tikrasis tėvas mus paliko, ji bandė žudytis. Ignas buvo jos dėstytojas magistrantūroje. Išgelbėjo ją, o paskui… negalėjo pasitraukti.
Dvidešimt metų, Valentė papurtė galvą. Dvidešimt metų melo.
Ne melo, paprieštaravo Austėja. Jam tiesiog… buvo sunku rinktis tarp pareigos ir meilės. Jis apmokėjo mamos gydymą, mano mokslus. Bet kas vakarą grįždavo pas jus. Mama žinojo, kad jis vedęs. Niekada neprašė daugiau.
Valentė staiga atsistojo ir nuvertė stiklinę.
Man reikia pagalvoti. Neraskite manęs daugiau.
Ji išėjo iš kavinės neatsigręždama. Lauke lynojo lietus maišėsi su jos ašaromis. Keturiasdešimt penkeri metai vedybų iliuzija? O gal ne?
Namuose Valentė pradėjo ieškoti. Perkratė visus Igno stalčius, visus jo dokumentus. Senoje jo portfelio kišenėje, už pamušalo, rado raktą nuo banko seifo ir kvitą P. S. Varytės vardu tai buvo Igno motinos mergautinė pavardė, kurios jis niekada nevartojo.
Banke, pateikusi vyro mirties liudijimą ir paveldėjimo dokumentus, ji gavo prieigą prie seifo. Viduje dokumentai: buto nuomos sutartis Pilaitėje, medicininės pažymos Aušrinai A. apie bipolinį sutrikimą, Austėjos nuotraukos nuo vaikystės iki universiteto diplomų. Ir Igno dienoraštis.
Valentė atsisėdo tiesiog ant šaltų banko saugyklos plytelių ir ėmė skaityti.
Aš niekšas. Tai žinau. Bet negaliu kitaip. Valė mano šviesa, atrama, tikrasis gyvenimas. O Aušrina ir Austėja pražūtų be manęs. Aušrina vėl mėgino pjaustyti venas, kai kalbu apie išėjimą. O Austėja… Ta mergaitė žiūri į mane kaip į tėvą. Kaip ją palikti?
Šiandien Austėja įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių literatūros. Nori būti kaip aš dėstyti literatūrą. Didžiuojuosi ja ir nekenčiu savęs. Valė klausia, kodėl verkiau. Sakiau, kad mane sujaudino ‘Ana Karenina’. Ir tai tiesa verkiau dėl savo dvigubos gyvenimo.
Aušrina miršta. Vėžys. Gydytojai skiria kelis mėnesius. Ji prašo tik vieno kad pasakyčiau Valiai tiesą po jos mirties. Pažadėjau, bet žinau, kad nesugebėsiu. Esu bailys. Visada buvau.
Paskutinis įrašas likus savaitei iki Igno mirties:
Mano širdis daugiau neatlaiko. Tiesiogine prasme. Kardiologas siūlo operaciją, bet žinau tai atpildas. Gyvenau dvi gyvybes, dabar širdis plyšta. Valytė, jei kada nors tai skaitysi atleisk man. Myliu tave kiekvieną bendro gyvenimo sekundę. Bet negalėjau palikti sergančios moters ir vaiko. Atleisk silpną seną kvailį.
Valentė užvertė dienoraštį. Sėdėjo šaltoje banko saugykloje, mąstydama apie keturiasdešimt penkerius savo gyvenimo metus. Ar jie buvo melas? Ar Ignas iš tiesų mylėjo ją, tik liko tarp neįmanomų pasirinkimų?
Ji prisiminė jo akis nuvargusias, bet pilnas švelnumo, kai stebėjo ją. Atsiminė, kaip laikė jos ranką ligoninėje, kai sirgo plaučių uždegimu. Kaip skaitydavo eiles. Kaip juokdavosi iš jos pokštų.
Vakare Valentė paskambino Pauliui Stasiui Igno senam draugui iš universiteto.
Pauliau, tu žinojei?
Ilga tyla.
Vale… Taip, žinojau. Prašė būti liudininku slaptai pasirašant nuomos sutartį. Atleisk.
Kodėl niekad nepaliko manęs? Valentės balsas virpėjo.
Nes tave mylėjo. Prisiekiu, Valė, jis dievino tave. Bet ta moteris… ji keliskart bandė žudytis. Ignas negalėjo gyventi su mintimi, kad tapo mirties priežastimi. O vėliau atsirado mergaitė, kuri praminė jį tėčiu…
Valentė padėjo ragelį. Priėjo prie lango ir pažvelgė į vakarinį Vilnių miestą, atspindintį šviesas drėgname asfalte.
Po savaitės ji vėl susitiko su Austėja šį kartą savo knygų parduotuvėje.
Papasakok apie jį, paprašė Valentė. Apie tą jo gyvenimą, kurio nežinojau.
Austėja pasakojo kelias valandas. Kaip Ignas išmokė ją važiuoti dviračiu. Kaip padėdavo su pamokomis. Kaip ramindavo mamą, kai ši išgyvendavo depresijos priepuolius. Kaip verkė jos išleistuvėse.
Dažnai kalbėdavo apie jus, prisipažino Austėja. Vadino jus savo angelu. Sakydavo, kad nėra vertas tokios moters.
Jis klydo, Valentė nusivalė ašaras. Tai aš nepakankamai verta tokio žmogaus, kuris gebėjo dvidešimt metų gyventi tarp pareigos ir meilės ir nesulūžti.
Pyksite?
Pykstu. Labai pykstu. Bet… suprantu. Gyvenimas retai būna juodas ar baltas, Austėja. Ypač, kai kalba apie meilę ir atsakomybę.
Valentė nuo lentynos paėmė Čechovo knygą.
Jis mylėjo ‘Dama su šuniuku’. Dabar suprantu kodėl. Imk, tai buvo jo paties egzempliorius.
Austėja paėmė knygą drebėdama.
Valentė Giedrienė, man… labai gaila.
Nereikia, Valentė palietė jos ranką. Tu ne kalta. Niekas ne kaltas. Net Ignas. Jis tiesiog bandė būti geru žmogumi neįmanomoj situacijoj.
Austėja išėjo, o Valentė ilgai sėdėjo tuščioje parduotuvėje. Mąstė apie Igną, apie jo dvigubą gyvenimą, apie visą naštą, kurią nešė. Ir apie meilę keistą, sudėtingą, netobulą, bet tikrą.
Ji atsivertė vyro dienoraštį paskutiniame puslapyje ir parašė:
Ignai, mano brangusis. Sužinojau viską ir supratau. Atleidžiu tau. Netgi didžiuojuosi tavimi. Nešei kryžių, kuris palaužtų daugumą. Miegok ramiai, mano mielas. Tavo paslaptys liks su manimi, o tavo atminimas tyras. Rūpinsiuos Austėja. Juk ji tavo dalis, vadinasi, ir mano gyvenimo dalis.
Valentė uždarė dienoraštį ir padėjo jį į seifą. Rytoj bus nauja diena. Ji toliau gyvens saugos Igno atmintį ir galbūt atras Austėjoje tą dukrą, kurios su Ignu vis nepavyko turėti.
Gyvenimas tęsėsi sudėtingas, pilnas paslapčių ir atvirumo, tačiau tikras. Kaip ir meilė, kuri nugalėjo melą, mirtį, ir viską.
