Šešėliai praeities
Irena Kavaliauskienė kruopščiai nuvalė dulkes nuo senų Žemaitės romanų nugarėlių, kai paštininkas pasibeldė į stiklines jos mažo knygyno duris Vilniaus Gedimino prospekte. Lietingas spalio rytas už lango atrodė ypač pilkas praėjus lygiai trims mėnesiams nuo Vytauto laidotuvių.
Jums laiškas, paštininkas ištiesė baltą voką be siuntėjo adresato. Prašau pasirašyti čia.
Irena nustebusi kilstelėjo antakius. Šiais laikais, kai visi jau naudoja elektroninį paštą, popieriniai laiškai būna reti, o anoniminiai dar retesni. Ji užsidėjo skaitymo akinius ir atplėšė voką tiesiog prie prekystalio.
Gerbiama Irena Kavaliauskienė. Labai atsiprašau, kad jus trikdau gedulo metu, bet sąžinė neleidžia tylėti. Jūsų velionis vyras, Vytautas Jurgis, pastaruosius dvidešimt metų gyveno dvigubą gyvenimą. Jeigu norite sužinoti tiesą, ateikite rytoj 14 valandą į kavinę Idiotas Pilies gatvėje. Būsiu su raudonu šaliku. Atleiskite už skausmą.
Irenos rankos pradėjo drebėti, laiškas iškrito ant grindų, ji atsisėdo prie kasos kėdės, jausdama, kaip kambarys ima suktis. Vytautas? Jos Vytautas, kuris kasryt pabučiuodavo ją į kaktą prieš eidamas į universitetą? Kuris vakarais jai garsiai skaitydavo Mačernį? Kuris mirė nuo infarkto tiesiog per paskaitą apie Čiulionį?
Kažkokia klaida, pakuždėjo ji tuščiam knygynui. Arba blogas pokštas.
Bet abejonių sėkla jau buvo pasėta. Visą naktį Irena vartėsi lovoje, prisimindama pastarųjų metų keistumus. Dažnos Vytauto komandiruotės, apie kurias pasakodavo vos kelis žodžius. Skambučiai, po kurių jis išeidavo į balkoną. Banko sąskaitos, kurias visada pirmas pasiimdavo…
Kitą dieną, lygiai antrą, Irena įžengė į kavinę Idiotas. Prie kampinio stalelio sėdėjo trisdešimties metų moteris, graži, su aukštais skruostikauliais ir liūdnomis pilkomis akimis. Ant jos kaklo buvo raudonas kašmyrinis šalikėlis.
Irena Kavaliauskienė? moteris atsistojo. Aš esu Austėja. Ačiū, kad atėjote.
Kas jūs tokia? Irenos balsas drebėjo nuo nevaldomo pykčio. Kaip drįstate rašyti tokius dalykus apie mano vyrą?
Austėja iš rankinės ištraukė aptrintą fotografiją. Joje Vytautas penkiolika metų jaunesnis, apkabinęs moterį su vaiku ant rankų.
Čia mano mama, tyliai tarė Austėja. O tas vaikas tai aš. Vytautas Jurgis… jis buvo mano tėvas. Ne biologinis, bet jis augino mane nuo penkerių. Mama mirė prieš metus nuo vėžio. Prieš mirtį prašė surasti jus ir viską papasakoti, bet negalėjau… kol jis buvo gyvas.
Irena pajuto, kaip grindys slysta iš po kojų. Padavėja atnešė vandens, bet ji negalėjo gerti rankos per daug drebėjo.
Tai neįmanoma, ištarė ji. Mes buvom susituokę keturiasdešimt penkerius metus. Nebuvo jokių paslapčių.
Jis jus mylėjo, Austėja palinko arčiau. Visada apie jus kalbėdavo su tokia švelnumo gaida. Bet mano mama… jai jo reikėjo. Ji sirgo psichiškai. Kai mano tikras tėvas mus paliko, mama bandė nusižudyti. Vytautas buvo jos magistrinio vadovas. Jis ją išgelbėjo, bet… negalėjo pasitraukti.
Dviguba dešimtmetį, Irena pakračiusi galvą. Dviguba dešimtmetį melų.
Ne melų, paprieštaravo Austėja. Jis tiesiog plyšo tarp pareigos ir meilės. Jis mokėjo už mamos gydymą, už mano mokslus. Bet kas vakarą grįždavo pas jus. Mama žinojo, kad jis vedęs. Niekada nereikalavo daugiau.
Irena atsistojo taip staigiai, kad išvertė stiklinę.
Reikia pagalvoti. Nepaieškokit manęs daugiau.
Ji išejo iš kavinės, nesigręžiodama. Lauke lijo, lietus susiliedamas su ašaromis ant jos veido. Keturiasdešimt penkeri metai santuokos ar tai buvo iliuzija? Ar ne?
Namie Irena pradėjo ieškoti. Perrausė visus Vytauto stalčius, visas jo užrašų knygutes. Sename portfelyje, po pamušalu, rado raktą nuo banko seifo ir kvitą, išduotą P. S. Petronytės vardu motinos Vytauto mergautinė pavardė, kurios jis niekad nenaudojo.
Banke, pateikus vyro mirties liudijimą ir paveldėjimo dokumentus, ji gavo prieigą prie seifo. Viduje buvo dokumentai: buto nuomos sutartis Naujininkuose, medicininės pažymos apie Eleną Austėjos motiną ir jos bipolinį sutrikimą, Austėjos nuotraukos įvairiausiam amžiuje nuo darželio iki universiteto diplomo. Ir Vytauto dienoraštis.
Irena atsisėdo tiesiog ant banko grindų ir pradėjo skaityti.
Aš niekšas. Tą žinau. Bet kitaip negaliu. Irena mano šviesa, pagrindas ir tikroji gyvenimo dalis. Bet Elena ir Austėja jos pražūtų be manęs. Elena vėl pjauna venas, kai pasakau apie išėjimą. Austėja… ta mergaitė žiūri į mane kaip į tėvą. Kaip galiu ją palikti?
Šiandien Austėja įstojo į Vilniaus universitetą filologiją. Nori būti panaši į mane dėstyti literatūrą. Didžiuojuosi ja ir nekenčiu savęs. Irena klausė, kodėl verkiu. Atsakiau, kad sujaudino Mačernio eilės. Ir tai buvo tiesa verkiau dėl savo dvigubo gyvenimo.
Elena miršta. Vėžys. Gydytojai sako, kad liko keli mėnesiai. Ji prašo tik vieno kad po jos mirties Irenai atskleisčiau tiesą. Pažadėjau, bet žinau, kad nesugebėsiu. Bailys. Visada buvau bailys.
Paskutinis įrašas datuotas savaite prieš Vytauto mirtį:
Mano širdis nebeatlaiko. Tiesiogine prasme. Kardiologas rekomenduoja operaciją, bet žinau tai bausmė. Gyvenau dvi gyvenimus, dabar širdis plyšta. Irena, jei kada nors skaitysi tai atleisk. Myliu tave kiekvieną mūsų bendro gyvenimo sekundę. Bet negaliu palikti sergančios moters ir vaiko. Atleisk man, senam kvailiui.
Irena uždarė dienoraštį. Ji sėdėjo šaltame banko saugykloje ir svarstė apie savo keturiasdešimt penkerius metus santuokos. Ar jie buvo tik melas? O gal Vytautas iš tiesų ją mylėjo, tiesiog pateko į neįmanomą situaciją?
Ji prisiminė jo akis pavargusias, bet visuomet švelnias, kai žiūrėdavo į ją. Kaip laikydavo jos ranką ligoninėje, kai sirgo plaučių uždegimu. Kaip skaitydavo eilėraščius. Kaip juokdavosi iš jos pokštų.
Vakare Irena paskambino Pauliui Sabaliauskui senam Vytauto draugui iš universiteto.
Pauliau, tu žinojai?
Ilga tyla.
Irena… Taip, žinojau. Jis prašė manęs būti liudininku paslaptingai nuomojant butą. Atleisk.
Kodėl jis nepaliko manęs? Irenos balsas drebėjo.
Nes mylėjo tave. Prisiekiu, Irena, jis tave dievino. Bet ta moteris… kelis kartus bandė žudytis. Vytautas negalėjo gyventi su mintimi, kad yra kaltas dėl žmogaus mirties. O paskui atsirado mergaitė, vadinusi jį tėčiu…
Irena padėjo ragelį. Priėjo prie lango ir žiūrėjo į vakarinį Vilnių. Miestas buvo nuostabus žiburiais, atsispindinčiais šlapiame asfalte.
Po savaitės ji vėl susitiko su Austėja. Šįkart savo knygyne.
Papasakok apie jį, paprašė Irena. Apie tą gyvenimą, kurio nežinojau.
Austėja pasakojo kelias valandas. Kaip Vytautas išmokė ją važiuoti dviračiu. Kaip padėdavo su namų darbais. Kaip ramindavo mamą per depresijos priepuolius. Kaip verkė per jos diplomų įteikimą.
Jis dažnai minėdavo jus, prisipažino Austėja. Vadino jus savo angelu. Sakė, kad nėra vertas tokios moters.
Jis klydo, Irena nusišluostė ašaras. Tai aš nevertas tokio vyro, kuris sugebėjo dvidešimt metų vaikščioti tarp pareigos ir meilės ir nesusmukti.
Jūs nepykstate?
Pykstu. Labai pykstu. Bet… suprantu. Gyvenimas retai būna juodas arba baltas, miela. Ypač kai kalbama apie meilę ir atsakomybę.
Irena ištraukė nuo lentynos Čiulionio tomelį.
Jis mėgo Motiną su vaiku. Dabar suprantu kodėl. Pasiimk, tai buvo jo asmeninė knyga.
Austėja paėmė knygą drebančiais rankomis.
Irena Kavaliauskienė, aš… Man labai gaila.
Neverta, Irena palietė jos ranką. Tu niekuo nekalta. Niekas mūsų, net Vytautas. Jei jis norėjo būti geras žmogus neįmanomoj situacijoj.
Išėjus Austėjai Irena ilgai sėdėjo tuščiame knygyne. Galvojo apie Vytautą, apie dvigubą jo gyvenimą, nešamą naštą visus tuos metus. Ir apie meilę keistą, sudėtingą, netobulą, bet tikrą.
Ji atvertė dienoraštį paskutiniame puslapyje ir parašė:
Vytautai, mano brangusis. Sužinojau viską ir supratau viską. Atleidžiu tau. Dar daugiau didžiuojuosi tavimi. Tu nešei kryžių, kuris palaužtų daugelį. Miegok ramiai, mielas. Tavo paslaptys liks su manimi, o tavo atminimas tyras. Pasirūpinsiu Austėja. Ji tavo dalis, vadinasi ir mano gyvenimo dalis.
Irena uždarė dienoraštį ir padėjo į seifą. Rytoj bus nauja diena. Ji toliau gyvens, saugos vyro atminimą ir galbūt ras Austėjoje tą dukrą, kurios jiedu su Vytautu taip ir nesusilaukė.
Gyvenimas tęsėsi sudėtingas, pilnas paslapčių ir atvirumo, bet tikras. Kaip ir meilė, kuri pasirodė stipresnė už melą, stipresnė už mirtį, stipresnė už viską.
Šiandien supratau: meilė ne visada yra paprasta ar teisinga, bet ji visada yra verta atleidimo ir supratimo. Niekada negali žinoti, kiek vidinio skausmo nešioja kitas žmogus, ir kaip ryšiai formuoja likimus. Ankstyvas pyktis ir skausmas užleidžia vietą pažinimui ir gilesnei žmogiškai išmintis. Tai mano gyvenimo pamoka.
