Po keturiasdešimt metų vis dar galvojau apie jį. Įsitikinau sau, kad turiu jį rasti.
Radau jį po keturiasdešimt metų netikėtai, naršydama internete tarp obuolių pyrago recepto ir reklamos senėjimo priešsudaugių kremo. Vardas, pavardė ir šalia nuotrauka: pilki plaukai, akiniai, šypsena, kuri iš karto atpažinau.
Aš sustojau pusiau judesio viduryje. Širdis plakti stipriau, tarsi kūnas prisiminė ką nors, ko protas dar nesijaučia drąsus pavadinti. Spustelėjau. Tai buvo menininko profilis, maža galerija Vilniaus Užupio, nuotraukų rinkinys peizažai, senos vartų išraiškos, moteris lange. Po viena jų įrašyta citata: Ruduo prisimena daugiau nei vasara.
Žinojau, kad tai jis Mantautas. Mano Mantautas iš senų mokyklos dienų, tas, kurio mylėjau tyloje iki pat brandos egzaminų ir po jų dar ilgiau. Po egzaminų jis išvyko, aš likau.
Gyvenimas sukosi kitaip buvo vestuvės, vaikų šviesa, tada skyrybos, ilga tyla ir rutina. Bet tas jausmas niekada neblėso, tik pasislėpė gilioje dėžutėje, kaip laiškas spintoje.
Prieš spėjau susimąstyti, parašiau:
Nežinau, ar prisiminai mane, bet aš prisiminiau. Jei norėtum išgerti arbatos, aš būsiu Vilniuje.
Jis atsakė tą patį dieną:
Prisiminiau. Arbata man patinka po ketvirtos valandos popietės. Adresą rasi mano svetainėje.
Pirkau bilietą už 12 eurų, susikaupinau mažą kuprinėlę, šiltą megztinį ir tą seną laišką, kurio niekada neišsiunčiau. Traukiniu stebėjau praeinančius medžius auksinius, rudus, šerkštų užšalusius ir jaudžiausi, lyg laikas atgal grįžtų, lyg vėl būčiau aštuoniolikos metų.
Išlipau Vilniaus geležinkelio stotyje ir pirmą kartą po ilgo laiko pajutau, kad vyksta kažkas tikrai svarbaus. Dar nežinojau ką, bet nenorėjau to praleisti.
Jo studija slėpėsi viename Užupio siaurose gatvelėse. Seni, siauri laipteliai, sunkios durys su mažu langeliu, virš jų bronzinė lentelė: M. Kazlauskas Tapybos studija. Širdis spyrė dar stipriau, kai bakstau primušiau. Keletą sekundžių tyla, tada girdėjau žinomą:
Atvirą.
Įėjau. Vidus išsiskyrė nuo mano lūkesčių, bet tuo pačiu taip, kaip turi būti: terpento kvapas, pusiau tamsa, dienos šviesa sraunanti pro aukštą langą, paveikslai prišautų prie sienų, puodelis su teptukais, nebūtų išgertos kavos puodelis. Jis stovėjo prie tapymo stalo nugarą, lėtai sukosi, lyg žinojęs, kad įeinčiau. Nusišypsė ne plačiai, o tik tylią akimis.
Nekeisti nieko sakė, nors tai nebuvo tiesa. Jo balsas neturėjo melų.
Tu taip pat ne atsakiau.
Pakvietė mane į seną, minkštą kėdę. Įkaitė vandens arbatai. Kalbėjomės. Iš pradžių nieko svarbaus: traukiniai, spūstys, kad Vilnius rudenį gražėja. Tada viskas kartu: apie praėjusius metus, mano gyvenimą, kad abu praradome artimuosius, likome šiek tiek vieni, nors aplink daugybė žmonių.
Ant stalo skleidėsi šviežiai kepamos duonos kvapas. Puodeliai plaukiojo su gvazdikų arbata. Pro langą įsiliejo švelni auksinė šviesa. Buvo taip tylu, kad girdėjau savo kvėpavimą.
Kartais galvoji apie praėjusią vasarą? paklausė staiga.
Visada atsakiau dar nesusimąsčiusi.
Dvi dienas buvome neatskiriami. Vaikščiojome po Vingio, valgėme šilto sūrio kebabus Naujų aikštės priekyje, juokėmės iš dalykų, kuriuos supranta tik tas, kuris prisimena oranžadinį gėrimą stiklo buteliuke ir mokyklos skambučio skambutį.
Nebuvo klausimų, kiek ilgai atvykau. Aš nesakyčiau, kada išvykstu. Tai buvo kaip burbuliukas trapus, tylus ir gražus. Ir labai realus.
Trečią rytą pakavau kuprinėlę ir palikau ją prie durų. Jis davė man puodelį arbatos ir pasakė vieną žodį:
Grįžk dar ne dabar.
Bet aš turiu pareigas, namus
Jis sukčiojo galvą.
Ten viskas lauks. O čia čia laukia kas nors, kas nebereikia tave vėl prarasti.
Žiūrėjau pro langą į rudus medžius ir galvojau: gal šį kartą turėčiau likti?
Neužlipo į traukinį. Kuprinė liko prie durų, o aš prie lango, su arbatos puodeliu rankoje, jo kėdėje, jo pasaulyje. Trumputį jaudinau gėda, tarsi padariau ką nors neatsakingo, kvailai. Bet tas jausmas truko greičiau, nei pasirodė.
Likau dar vieną dieną. Tuomet dar vieną. Galiausiai nebegalėjau skaičiuoti.
Jo studijoje laikas tekėjo kitaip. Padėjau jam rūšiuoti dažus, nuvalyti rėmus, garsiai skaityti, kai jis brėžė eskizus. Staiga supratau, kad galima gyventi paprastai, lengvai, neišskaidant visko į smulkmenas.
Vakarais vaikščiojome po Senąją miestą. Tarp žmonių, bet atskirai. Niekas nežiūrėjo į mus keistai. Gal todėl, kad atrodė natūralu. Arba nesvarbu, ar mums trūksta trisdešimt, ar šešiasdešimt metų.
Vieną dieną radau ant stalo mažą eskizą. Aš sėdinti prie lango, žiūrėjau į šviesą. Užrašu: Ruduo, kuris grįžo. Nieko nekalbėjau. Tik palietau popieriaus pirštais ir tyliai šyptėjau.
Nežinau, ar tai amžinas. Nekalbėju planų. Paklausimų neturiu. Pakanka man šio momento kad kas nors sakė: Lik, ir aš iš tikrųjų tą žodį išgirdo. Laukiau šio sprendimo keturiasdešimt metų. Dabar nebe norėjau ilgiau laukti.
