Praėjo jau dvi savaitės nuo to laiko, kai lankiausi savo sodyboje už miesto, ir štai kaimynai per tą laiką ant mano žemės jau spėjo pastatyti šiltnamį, pasodino agurkus bei pomidorus.
Atsimenu, kaip seniai jau turiu tą nedidelį žemės lopinėlį prie Vilijos upės, toli nuo Vilniaus šurmulio. Pats nieko ten nesodinu man užtenka atvažiuoti pailsėti ramiai, beklausant paukščių čiulbėjimo. Nenoriu aukoti jėgų kapstantis lysvėse. Pasistačiau kepsninę, pavėsinę, kur galima pasislėpti nuo lietaus, o artimiausiu metu ruošiausi aptverti žemę malkine tvorele.
Vieną šeštadienį atvykau ten pasikepti dešrelių, pabėgti nuo miesto ir rūpesčių, tarsi visata būtų trumpam sustojusi. Kaimynai, jei atvirai, buvo ramūs ir mandagūs, neišsišokantys. Tik viena Juzė, gyvenusi kitapus žvyruotos keliuko. Mane ji kartais erzino. Jai vis knietėdavo klausti, kaip aš apskritai gyvenu be daržovių lysvių. Juzės sklypas pilnas visokiausių sodinukų, gėlynų, žiemkenčių, kuriuose ji galėdavo knaisiotis dienų dienas.
Kadangi mūsų sklypų dar neskyrė jokia tvora, Juzė vis užsukdavo, be menkiausio drovumo. Turiu pripažinti, tai man nelabai patiko. Užeidavau savąjį kiemelį ir rasdavau ją vaikščiojančią, vis kažką nužiūrinčią.
Kartą pasiteiravau:
Ar kas negerai, Juzė?
Ne, ne, nuramino ji, tik žiūriu, kur geriau svogūnus būtų sodinti. Tiek laisvos žemės pas tave niekas neauga. Galėčiau truputį užsiimti, jei neprieštarausi?
Netekau žado. Visai nenorėjau įžeisti kaimynės, tad padvejojusi atsakiau:
Na, gali vieną lysvę sau pasidaryti.
Vėliau suvokiau, kad nebuvo protinga pritarti. Juzė tą dieną visą pusdienį zujo po mano kiemą, nedavė ramybės, net atsipalaiduoti nesisekė. Jos buvimas tapo man našta.
Pagaliau atėjo metas vasaros atostogoms išvažiavau prie Baltijos jūros pabūti su savimi. Sugrįžus ir užsukus į sodybą, nualpau iš nuostabos mano žemėje stovėjo šiltnamis, aplinkui kelios lysvės, o jose agurkai ir pomidorai!
Neabejojau, jog tai Juzės darbas, nereikėjo net kaimynų klausinėti. Pasijutau įžeistas, tad nutariau veikti. Paprašiau bičiulio pagalbos, nuvažiavome į krautuvę, nupirkome tinklo bei kuoliukų ir tą pačią dieną aptvėrėme žemę. Dabar Juzė laisvai nevaikščios, negalės elgtis lyg savo kieme.
Kitą savaitgalį ji sugrįžo ir nustebusi klausia:
Kam tą tvorą apjuosei? Dabar net prie savo sodinukų negaliu prieiti. Gal tu pats juos prižiūrėsi?
Tai man pasirodė labai įžūlu, tad vakare išardžiau šiltnamį ir per tvorą permėčiau visą jos mantą. Nuo to laiko Juzė manęs nė karto nebeužkalbino nei labas, nei sudie.






