Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis. Vitalijus buvo įsimylėjęs Janą dar nuo mokyklos laikų. Jis rašė jai raštelius, bandydavo atkreipti dėmesį visais įmanomais būdais. Tačiau Janai patiko Dimas, aukštas blondinas, kartu su ja žaidęs tinklinio komandoje. Į nerangų Vitalijų, kuris dar ir prastai mokėsi, ji nekreipė dėmesio. Netrukus Dimas pradėjo draugauti su Olena, mergina iš paralelinės klasės. Baigus mokyklą, Vitalijus vėl bandė pritraukti Janos dėmesį. Jis netgi pasipiršo jai per abiturientų vakarą… Tačiau mergina jam griežtai atsakė – „Ne!“. Ji nenorėjo net galvoti apie šį vaikiną. Po studijų Jana įsidarbino buhaltere, jos vadovas buvo patrauklus tamsiaplaukis, dešimčia metų vyresnis. Jana žavėjosi jo profesionalumu, išvaizda, protu. Tarp jų užsimezgė jausmai, Janos netrikdė, kad išrinktasis buvo vedęs ir turėjo mažą sūnų. Valerijus Borisovičius žadėjo išsiskirti ir kartojo, kad myli tik Janą. Praėjo keleri metai, moteris buvo pripratusi savaitgalius ir šventes leisti viena. Ji vis laukė, kada jos mylimasis išsiskirs ir jie bus kartu. Vieną kartą Jana pamatė Valerijų su žmona parduotuvėje. Žmona laukėsi, o jis rūpestingai laikė ją už rankos. Po to paėmė pirkinių maišelius ir jie išėjo prie automobilio. Jana, ašarodama, stebėjo šią idilę. Kitą dieną ji išėjo iš darbo… Artėjo Naujieji metai, moteris nenorėjo pirkti produktų, puošti namų ir laukti šventės. Kartą namo grįžusi, ji pastebėjo, kad šalta. Paaiškėjo, jog neveikė katilas. Jana gyveno nuosavame name. Ji bandė iškviesti meistrą, bet prieš šventes visi reikalavo didelių sumų, ypač išgirdę, jog teks važiuoti į miesto pakraštį. Jana jau buvo praradusi viltį ir paskambino draugei. Jos vyras dirbo šioje srityje ir galėjo padėti. Larisa pažadėjo tuoj pat paskambinti vyrui. Po dviejų valandų Jana išgirdo skambutį į duris. Ant slenksčio stovėjo nepažįstamasis, bet įsižiūrėjusi ji atpažino… Vitalijų, savo bendramokslį. – Sveika, Jana, kas čia pas tave nutiko? – Aa… Kaip sužinojai? – Viršininkas paskambino, liepė atvažiuoti pagal šį adresą – esą tau šalta. Nu, ar nuleidai vandenį, kad radiatoriai nenušaltų? – Ne… aš nežinau kaip. – Nu va, galėjai likti be šildymo. Gerai, kad lauke ne stiprus šaltis. Vitalijus greitai nuleido vandenį, pašmirinėjo su katilu ir išvažiavo. Po valandos jis jau parvežė reikiamas detales. Netrukus Janos namuose vėl buvo šilta. Vitalijus nusiplovė rankas ir paklausė: – Jana, pas tave čia dar kranas varva ir lemputė mirksi… Ko negali pataisyti tavo vyras? – Neturiu jokio vyro… – O kodėl? Vis dar ieškai idealo? – Koks ten idealas… Nėra nieko, – netikėtai prisipažino moteris. – O kodėl tada man atsakei? – nusišypsojo Vitalijus. Ji nieko neatsakė… Sutvarkęs kraną ir įsukęs lempą, vyras išėjo namo. O Jana prisiminė vaikystę, jaunystę ir storuliuką berniuką, kuris ją įsimylėjo. Vitalijus stipriai pasikeitė – tapo aukštu, lieknu vyru rudomis akimis. Tik šypsena liko ta pati. Jana net nespėjo paklausti, ar jis vedęs. Gruodžio 31-ąją kažkas netikėtai paskambino į duris. Jana nustebusi nuėjo atidaryti – ji nesitiko svečių. Ant slenksčio stovėjo Vitalijus. Jis vilkėjo naują kostiumą, rankose laikė gėlių puokštę. – Jana! Aš dar kartą paklausiu. Ar tu tekėsi už manęs, ar lauksi idealaus princo iki pensijos? Moteris apsiverkė ir laimingai linktelėjo. Antroji piršlybų pastanga buvo sėkminga… Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis: nuo mokyklinės meilės iki antros progos Naujųjų metų išvakarėse

Prie durų stovėjo nepažįstamasis.

Justinas dar nuo mokyklos laikų jautė simpatiją Janinai. Siųsdavo jai raštelius, įvairiais būdais stengėsi patraukti jos dėmesį.

Tačiau Janinai patiko Dovydas aukštas, šviesiaplaukis vaikinas, žaidęs su ja tame pačiame tinklinio būryje.

Nesmagus, prastai besimokantis Justinas jai visiškai nerūpėjo.

Netrukus Dovydas pradėjo draugauti su Egle iš gretimos klasės.

Baigus mokyklą Justinas dar kartą bandė susilaukti Janinos dėmesio.

Per išleistuves jis net ištarė jai prašymą tuoktis…

Bet mergina garsiai ir aiškiai atsakė Ne! Apie Justiną ji net nenorėjo mąstyti.

Po universiteto Janina pradėjo dirbti buhaltere. Jos viršininkas buvo žavus tamsiaplaukis, dešimčia metų vyresnis.

Janinai patiko jo profesionalumas, išvaizda ir išmintis.

Tarp jų užsimezgė jausmai Janina visiškai nesuko galvos, kad jos išrinktasis buvo vedęs, o namuose laukė mažas sūnelis.

Valdas Petraitis žadėjo išsiskirti ir kartojo, kad myli tik Janiną.

Praėjo keletas metų. Moteris priprato savaitgalius ir šventes leisti viena. Ji vis dar laukė, kada išsvajotas vyras išsiskirs ir jie bus kartu.

Kartą Janina netikėtai parduotuvėje pamatė Valdą su jo žmona.

Žmona laukėsi, o Valdas rūpestingai laikė ją už rankos. Pasiėmęs maišelius, jis su žmona nuėjo prie automobilio.

Janina su ašaromis stebėjo idealią šeimos sceną.

Kitą dieną ji padavė prašymą išeiti iš darbo…

Artėjo Naujieji metai, bet Janina neturėjo nuotaikos nei apsipirkti, nei puošti namų ar ruošti šventės.

Vieną vakarą ji grįžo ir pajuto, kad namuose šalta. Pasirodė, jog sugedo katilas Janina gyveno nuosavame name.

Bandymai išsikviesti meistrą nebuvo sėkmingi: prieš pat šventes visi prašė didžiulės sumos eurais, o sužinoję, kad reikės važiuoti į priemiestį, kainą dar labiau padidindavo.

Jau netekusi vilties, Janina paskambino draugei. Jos vyras dirbo šioje srityje gal galės padėti?

Larisė pažadėjo tuoj pat pasikalbėti su vyru.

Po dviejų valandų Janina išgirdo skambant durų varpelį.

Prie slenksčio stovėjo nepažįstamas, bet įsižiūrėjusi ji atpažino… Justiną, buvusį klasioką.

Sveika, Janina, tai kas čia nutiko?

Eee… Iš kur tu žinai?

Vadovas paskambino, liepė užsukti į šį adresą sakė, kad pas tave labai šalta. Ar išleidai vandenį iš radiatorių, kad nesugestų sistema?

Ne, net nežinau, kaip tai padaryti…

Oho, tai būtų blogai liktum visai be šildymo. Gerai, kad nėra didelio šalčio.

Justinas greitai išleido vandenį, kurį laiką tvarkėsi su katilu ir išvažiavo.

Po valandos jis sugrįžo su reikalingomis detalėmis.

Netrukus Janinos namuose jau buvo šilta. Justinas nusiplovė rankas ir paklausė:

Janina, kranas bėga ir lemputė vis mirksi Kodėl tavo vyras nesutvarko?

Nėra jokio vyro…

Tai ką, vis dar lauki idealo?

Kokio ten idealo… Niekas manęs nesutinka, netikėtai prisipažino Janina.

Tai kodėl tada man atsakei? šyptelėjo Justinas.

Ji tylėjo…

Justinas sutvarkė kraną, įsuko naują lemputę ir išėjo namo.

Janina prisiminė vaikystę, paauglystę storuliuką berniuką, kadaise ją įsimylėjusį.

Per tuos metus Justinas labai pasikeitė tapo aukštu, lieknu vyru rudomis akimis. Bet šypsena liko ta pati.

Janina net nespėjo paklausti, ar Justinas vedęs.

Gruodžio 31-osios vakarą kažkas vėl paskambino į duris.

Janina nustebo svečių juk nelaukė.

Prie durų stovėjo Justinas: dėvėjo naują kostiumą, rankose laikė gėlių puokštę.

Janina! Dar kartą klausiu ar tekėsi už manęs, ar lauksi pasakų princo iki pensijos?

Moteris apsiverkė iš džiaugsmo ir linktelėjo.

Antro bandymo pasiūlymas buvo priimtas…

Kartais tikrųjų vertybių ir tikros meilės neieškok ten, kur viskas blizga ir žada stebuklus. Laimė dažnai slypi šalia, tik reikia ją pamatyti ir įvertinti.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

1 × 2 =

Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis. Vitalijus buvo įsimylėjęs Janą dar nuo mokyklos laikų. Jis rašė jai raštelius, bandydavo atkreipti dėmesį visais įmanomais būdais. Tačiau Janai patiko Dimas, aukštas blondinas, kartu su ja žaidęs tinklinio komandoje. Į nerangų Vitalijų, kuris dar ir prastai mokėsi, ji nekreipė dėmesio. Netrukus Dimas pradėjo draugauti su Olena, mergina iš paralelinės klasės. Baigus mokyklą, Vitalijus vėl bandė pritraukti Janos dėmesį. Jis netgi pasipiršo jai per abiturientų vakarą… Tačiau mergina jam griežtai atsakė – „Ne!“. Ji nenorėjo net galvoti apie šį vaikiną. Po studijų Jana įsidarbino buhaltere, jos vadovas buvo patrauklus tamsiaplaukis, dešimčia metų vyresnis. Jana žavėjosi jo profesionalumu, išvaizda, protu. Tarp jų užsimezgė jausmai, Janos netrikdė, kad išrinktasis buvo vedęs ir turėjo mažą sūnų. Valerijus Borisovičius žadėjo išsiskirti ir kartojo, kad myli tik Janą. Praėjo keleri metai, moteris buvo pripratusi savaitgalius ir šventes leisti viena. Ji vis laukė, kada jos mylimasis išsiskirs ir jie bus kartu. Vieną kartą Jana pamatė Valerijų su žmona parduotuvėje. Žmona laukėsi, o jis rūpestingai laikė ją už rankos. Po to paėmė pirkinių maišelius ir jie išėjo prie automobilio. Jana, ašarodama, stebėjo šią idilę. Kitą dieną ji išėjo iš darbo… Artėjo Naujieji metai, moteris nenorėjo pirkti produktų, puošti namų ir laukti šventės. Kartą namo grįžusi, ji pastebėjo, kad šalta. Paaiškėjo, jog neveikė katilas. Jana gyveno nuosavame name. Ji bandė iškviesti meistrą, bet prieš šventes visi reikalavo didelių sumų, ypač išgirdę, jog teks važiuoti į miesto pakraštį. Jana jau buvo praradusi viltį ir paskambino draugei. Jos vyras dirbo šioje srityje ir galėjo padėti. Larisa pažadėjo tuoj pat paskambinti vyrui. Po dviejų valandų Jana išgirdo skambutį į duris. Ant slenksčio stovėjo nepažįstamasis, bet įsižiūrėjusi ji atpažino… Vitalijų, savo bendramokslį. – Sveika, Jana, kas čia pas tave nutiko? – Aa… Kaip sužinojai? – Viršininkas paskambino, liepė atvažiuoti pagal šį adresą – esą tau šalta. Nu, ar nuleidai vandenį, kad radiatoriai nenušaltų? – Ne… aš nežinau kaip. – Nu va, galėjai likti be šildymo. Gerai, kad lauke ne stiprus šaltis. Vitalijus greitai nuleido vandenį, pašmirinėjo su katilu ir išvažiavo. Po valandos jis jau parvežė reikiamas detales. Netrukus Janos namuose vėl buvo šilta. Vitalijus nusiplovė rankas ir paklausė: – Jana, pas tave čia dar kranas varva ir lemputė mirksi… Ko negali pataisyti tavo vyras? – Neturiu jokio vyro… – O kodėl? Vis dar ieškai idealo? – Koks ten idealas… Nėra nieko, – netikėtai prisipažino moteris. – O kodėl tada man atsakei? – nusišypsojo Vitalijus. Ji nieko neatsakė… Sutvarkęs kraną ir įsukęs lempą, vyras išėjo namo. O Jana prisiminė vaikystę, jaunystę ir storuliuką berniuką, kuris ją įsimylėjo. Vitalijus stipriai pasikeitė – tapo aukštu, lieknu vyru rudomis akimis. Tik šypsena liko ta pati. Jana net nespėjo paklausti, ar jis vedęs. Gruodžio 31-ąją kažkas netikėtai paskambino į duris. Jana nustebusi nuėjo atidaryti – ji nesitiko svečių. Ant slenksčio stovėjo Vitalijus. Jis vilkėjo naują kostiumą, rankose laikė gėlių puokštę. – Jana! Aš dar kartą paklausiu. Ar tu tekėsi už manęs, ar lauksi idealaus princo iki pensijos? Moteris apsiverkė ir laimingai linktelėjo. Antroji piršlybų pastanga buvo sėkminga… Prie slenksčio stovėjo nepažįstamasis: nuo mokyklinės meilės iki antros progos Naujųjų metų išvakarėse