Prieš keletą mėnesių pradėjau kurti turinį socialiniuose tinkluose – ne todėl, kad siekiu šlovės ar dėmesio, o tiesiog, nes man smagu: filmuoti receptus, dalintis kasdieniais momentais su dukra, parodyti mažas mūsų namų akimirkas – nieko surežisuoto ar profesionalaus, tik paprasti vaizdo įrašai iš virtuvės ar svetainės, kol užsiimu kasdieniais reikalais. Tačiau nuo pat pradžių mano vyras ėmė jaustis nemaloniai: pradėjo priekaištai, nesuprato, kodėl tai darau, kam to reikia, kam tai įdomu, o galiausiai apkaltino, jog tiesiog siekiu kitų vyrų dėmesio. Nors dauguma mano 99 sekėjų – šeima ir artimi draugai, o vaizdo įrašuose aš nei šoku, nei demonstruoju kūno, o tik rodau, ką gaminu ar kaip ruošiu dukrai pietus, jis vis tiek teigia, kad svarbiausia ne sekėjų skaičius, o mano ketinimai – prasidėjo barniai, nepatogumas, prašymai rodyti asmenines žinutes ir nuolatinė tyli įtampa. Dabar retai ką įkeliu – ne dėl to, kad nebenoriu, o todėl, kad kiekvienas įrašas tampa priežastimi naujam ginčui. Ką turėčiau daryti?

Žinok, prieš kelis mėnesius pradėjau dėti turinį į savo socialinius tinklus. Ne dėl to, kad noriu tapti žvaigžde ar kad trokštu dėmesio. Tiesiog smagu man patinka filmuoti receptus, parodyti kasdienybės akimirkas su dukra, pasidalinti mūsų namų jaukumu. Nieko surežisuoto, jokio profesionalumo paprasti video iš virtuvės ar svetainės, kol verdu ar tvarkausi.

Tačiau, vos tik pradėjau, mano vyrui Audriui pradėjo kažkas nepatikti. Iš pradžių švelniai užsimindavo kam tau to reikia, kas tavęs žiūrės, ko sieki? Sakiau jam: aš nieko nesiekiu, tiesiog man smagu, praskaidrina kasdienybę. Bet jis į tai kitaip žiūrėjo.

Vieną dieną Audrius tiesiai šviesiai pasakė, kad aš tai darau, jog traukčiau kitų vyrų dėmesį. Kad noriu, jog mane žiūrėtų, žavėtųsi. Ir aš nutilau, nes nesupratau, iš kur tokios mintys. Visas mano turinys apie maistą, apie dukros pietų dėžutę, apie kokį naują patiekalą Nebuvo nei bikinių, nei šokių, nei kažkokių apsinuoginimų.

Juokingiausia, kad turiu tik 99 sekėjus. Devyniasdešimt devynis! Ir pusė jų tai visi giminės, pusseserės, tetos, draugės iš mokyklos. Parodžiau jam profilį, parodžiau komentarus visi draugiški, jokių įtarimų. Bet jis sakė esmė ne skaičiuje, o tame, ką bandau pasiekti. Kad, neva, kažko ieškau.

Tada prasidėjo ginčai. Kaskart paimdavau telefoną, jis mane stebėdavo įtariai. Įkeldavau video klausdavo, kas jį pažiūrėjo. Jei kas nors parašydavo šypsenėlę, jam jau atrodė kaip flirtas. Kartą paprašė parodyti asmenines žinutes, visai jų neturėjau. Ir visai jam buvo nepriimtina, nes tai, neva, nepagarba jam kaip vyrui.

Galų gale, man pradėjo darytis nejauku filmuoti. Prieš bet ką įkeliant, pagalvodavau dukart. Jaučiausi stebima, vertinama. Iš hobių tas dalykas tapo kažkokiu spaudimo šaltiniu namuose. Audrius sakydavo tu keitiesi, tas bendravimas viešoj erdvėj tau svarbesnis nei šeima, nori pasirodyti. O aš tiesiog nebenorėjau nieko daryti, kad tik nebūtų interpretacijų ar patylių žvilgsnių.

Dabar įkeliu retai. Ne todėl, kad nebenoriu, o todėl, kad kiekvienas postas atrodo kaip naujas ginčo pretekstas.

Kažkaip nežinau, ką daryti. Ką tu patartum?