12:00, 5iosios birželio diena
Šiandien ryte man priminė, kaip greitai pasisukia gyvenimas, kai Austėja mano didžiausia džiaugsmo šaltinis sulaukė operacijos. Tai buvo paprasta planinė intervencija: vienas valandos anestetikas, skubūs, bet nesudėtingi manipuliacijos, ir dar tą pačią dieną ji galėjo grįžti namo. Turėjau stovėti šalia jos, bet ji neprivalijo. Ji žinojo, kad aš esu užsiėmęs naujo filialo atidarymas Kaune yra netrukus.
Viskas bus gerai, sakė ji šypsodamasi, paskambinsiu, kai baigsiu. Ir, švelniai bučiuodama man pažadą į skruostą, įdėjo į savo kuprinėlę kelis paketus su kačių pašaru tiems, kurie gyvena po senų Vilniaus kiemų išankstinėmis rūbų spintelėmis, ir išbėgo pro duris.
Aš prisijovinau kaklo juostelę, dar kartą išpirko save veidrodyje ir pasiėmiau iš stalo projektų bylas. Jaučiuosi kaip generalinis direktorius UAB Geležinė Siela, įmonės, kurią aš pastaraisiais metais iškėlėme į rinkos lyderio poziciją, reikalaujantis visišką atsidavimą. Ir aš duodu kiekvieną laisvą minutę. Savęs ramindamas, kad tai darome dėl mūsų, dėl jos, net dėl tų kačių, kuriuos ji nuolat maitina.
Net ne taip, kad nemėgstu kačių; tai jos aistra, kuri man atrodo beprasmė, bevertė. Kažkas, ką reikėtų priimti kaip dalį mylimo žmogaus trūkumų. Todėl, kai ji bandė atnešti nepažįstamų, blausų katinų namo, aš atsisakydavau griežtai nieko tokio nėra, nieko nepadės. Galbūt siūlau neorientuotus, orientalo veislės kačius bent kokį statusą. O požeminiai katinai? Ko iš jų gauti? Jį nesupratau, o ji jau pavargo paaiškinti.
***
Operacija paprasta planinė nieko ypatingo turėjau ją palikti vieną! kartojau sau kartą per savaitę, kartą tūkstantį kartų. Kai skubiai išbėgau iš darbo į ligoninę, kai rankas trankau baltojo chalato krašto, kai plačiau išsaundavau projektą, kad galėčiau būti šalia jos lovos, stovėdamas ant kelių, berzlėdamas į jos ranką ir prašydamas, kad nesitrauktų. Bet tylėjimas liko ji neatsakė. Niekas iš mūsų nesuprato, kad planinė operacija, valandos anestetikas, gali virsti mirtimi.
Darome viską, ką galime, bandė paaiškinti gydytojas.
Nieko nedarote! šauksdavau iš bejėgios, mokėdamas jos perkelimą į atskirą kambarį.
Yra šansas, reikia laukti, švelniai bandė nuraminti manęs slaugytoja.
Kur šansas?! šaukiau koridoriuje, kai praėjusi savaitė ji vis dar neatsilo.
Išbandžiau viską: konsultavau geriausius specialistus, grojau ramią muziką, vilionavau ją gėlėmis. Praktikų net nebesurašiau į darbą, tik norėdamas praleisti kiekvieną laisvą akimirką šalia jos. Kviečiau, šauktelėjau, net šantažuodavau. Leisdama sau akimirkiniam glėbiui, bučiuodavau ją, prisimindamas absurdišką pasaką apie miegančią princesę, ir su kiekviena diena vis labiau ledo į beviltiškumą. Įsivaizdavau beprotišką pyktį, norintį plėšyti viską aplinkui.
Apverstas kėdės kojas, sudaužytas vazas, išsišokusi iš pykties krepšys, išsklaidžiantys ant grindų spalvingi pašaro paketukai. Ji nesugebėjo pagaminti jų katinams. Tų pat patobulų, beprasmių kačių, kurių atžvilgiu jaučiau tik paslėptą nepasitenkinimą, aprėptą veiduodama indiferencija.
Ar širdis! Dieve, koks tai širdies drebėjimas!
Norėjau viską grąžinti. Atgal laiko nuvalyti, šukną sumušus ranka. Būčiau arčiau jos, net pasiklydęs ant kelių, renkdamas tuos spalvingus paketus, kad po dešimties minučių stovėčiau prieš požeminiu raktu, laukiantis.
***
Tai vadinama felinoterapija, nors nebuvo jokių fiksuotų atvejų, kurios būtų panašios į mūsų, rimtai pažvelgė į mane gydytojas, stebėdamas, kaip aš nešioju šeštąja eilę transportuočių į jos kambarį.
Tai reiškia, kad būsime pirmieji, su širdies skausmu pasakiau, išlaisvindamas gyvūnus iš narvelių.
Tai jos katės. Suprantate? Jos! Ir aš duosiu viską, kad ją apie tai informuočiau. Kad tiesiog
Įspėsiu personalą.
Ačiū, turėjau tai padaryti anksčiau Suprantate? Aš
Niekada neturėtume prarasti vilties. Mes mokomės iš savo klaidų, nepamirškite to.
Aš nepamiršiu Daugiau nepaliksiu.
***
12:00, 6osios birželio diena
Dar kartą priminė, kaip 12ąją savaitės dieną Austėja turėjo operaciją. Paprasta, planinė valandos anestetikas, nesudėtingi manipuliacijos, išrašymas tą pačią dieną. Ji neprimeta mano buvimo šalia, bet jos šypsena šviečia, kai matau, kaip aš, atmetęs susipainioti kaklo juostelę, sušėlęs užsidėjęs šeštąją šviesos priekabą, pakabinu prieštaraujančius, bėgantys nuo manęs katinus.
Jos katės tie požeminiai, blausi, su kuriais ji susipažino prieš metus, kai nebuvo galimybės kvėpuoti laisvai. Septyni porų spinduliai, trys gilesni ir vienas laimingas šaukimas jo niekada nepamiršiu.
Galbūt todėl, kai ji vėl turės įveikti šį iššūkį, nebejaučiu baimės. Matydamas išsekusį vyrą, kurio marškų petį susisieję spalvoti kailio plaukeliai, žiūri į mane nepasiruošęs, aš šypsausi dar plačiau.
Ir tada, su šypsena, juokaujuosi iš praeivių, kurie žiūri į mane, apsirengusį brangiais kostiumais, apsuptą šešių nekopijuotų, bet nuostabiai prižiūrėtų kačių, kiekvienas traukia ploną virvutę į skirtingą pusę, skambindamas gatvę su Miau?. Tai ne žaidimas silpnamirgiams.
Operacija. Paprasta. Planinė. Valandos anestetikas, nesudėtingi manipuliacijos, išrašymas tą pačią dieną. Jei neatsargiai nebus dėmesio, kitą kartą liksi namuose! tyliai pasakė vyras, apsupęs kambarį katėmis, ant jo kelių pošėlusi šiek tiek sudužusi rožių puokštė.
Aš pažvelgiau į laikrodį, patogiai paėmiausi šešias spalvingas virves, patikrinau, ar švytinės neatsipalaidėjo, ir žvelgiau į langus, kur Austėja po operacijos dabar prabunda. Netrukus mums leistų įeiti į jos kambarį. Galiausiai galėsiu susirūpinti šiais šešiais kūnu patinčiais beveikiais, kurie be jos tiesiog nedrįs mane išgirsti.
Ir pasakyti, kaip ją myliu. Mylėti amžinai, net kai ji dieną po dienos skverbiasi į kačių prieglaudą, kurios statybą mano įmonė finansavo prieš kelis mėnesius.
Koks kvailas aš, bet prisiminus tą dieną, kai ji atidarė akis, viskas tapo aišku kol ji šalia, nėra jokio svarbesnio mano gyvenime, nei šios jos kvailos aistros. Todėl toliau stengsiuosi įgyvendinti jos šokias, net jei jie atrodo kvaili, bet teikia jai neįkainojamą džiaugsmą.
Visada, kol dar ne per vėlu
