Dienoraščio įrašas, 1987 m. gruodis, Vilnius
Prieš pat Naujuosius metus su mama užsukome į Vaikų pasaulį. Turėjome nupirkti keletą smulkmenų gal girliandų, gal blizgučių eglutei, nė neprisimenu tiksliai. Bet staiga mano akys užkliuvo už vienos suknelės. Oi, kaip ji man patiko! Raudona, megzta, su ryškiai mėlyna juostele apačioje ir rankogaliuose. Prisipažinsiu, sustingau vietoje ir pradėjau žiūrėti į mamą tokiomis akimis, kad galėtų ir ledus tirpdyti. Labai įkalbinėjau leisti pasimatuoti.
Užsidėjus ta suknelė lyg nulieta ant manęs buvo atrodo, tarsi siūta specialiai man. Tą minutę mano galvoje pradėjo suktis gražiausios svajonės. Labai man patiko vienas berniukas iš mano klasės, labai norėjau, kad mokyklos šventėje jis mane pamatytų būtent su ta suknele. Stoviu, nenoriu nusivilkti, vos ašarų nesulaikau.
Mama viską suprato, nusišypsojo ir pasakė: Na, gausiu greitu metu atlyginimą, paimkime ją. Iki pat namų buvau euforijoje nieko daugiau nereikėjo gyvenime.
Papuošėme butą girliandomis, papuošėme eglutę. Šaldytuve buvo likę tik ledas ir nedidelis gabalėlis sviesto. Beliko laukti, kol mamai išmokės atlyginimą. Kaip žinia, sovietinėje Lietuvoje ir gruodžio 31-ą visi dirbo, tik kiek anksčiau leisdavo namo.
Tą vakarą mama parėjo susikrimtusi. Atlyginimo neišmokėjo vėlavo. Akys pilnos ašarų, balsas užlūžta. Ir tas gėdos jausmas kad nebus šventinio stalo dukrai. O aš atvirai prisimenu nelabai dėl to liūdėjau. Nuotaika vis tiek buvo šventiška. Prie televizoriaus žiūrėjau naujametines laidas jų būdavo gausu tik tokiu metu, o kasdien televizija niekuo neįdomino, kiek ten tų kanalų vos du.
Mama išvirė bulvių, uždėjo sviesto, sutarkavo morkų, pabėrė cukraus daugiau namuose nieko nebuvo. Atsisėdome prie staliuko, mama pradėjo verkti. Bandžiau ją guosti, bet pati netikėtai pravirkau ne dėl menko šventinio maisto, o todėl, kad taip skaudžiai pagailo mamos.
Galiausiai, susiglaudusios po antklode, įsikūrusios ant sofos, stebėjome koncertą. Kai laikrodis išmušė dvylika, išgirdome kaip kaimynai išeina į bendrą laiptinę su šampano taurėmis, vieni kitus sveikina, skamba lietuviškos dainos, juokas.
Mes neišėjome. Tada netikėtai garsus, atkaklus skambutis į duris. Mama atidarė, o ten mūsų kaimynė, ponia Aldona. Vis dar atsimenu, kaip ji visada burbėjo tai laiptų ne taip nuploviau, tai triukšmauju kieme ir jai trukdau. Vaikai jos bijojo, vadino pikčiurna. Šįkart ji buvo jau gerokai sutikusi Naujuosius, trumpai su mama kažką sušnibždėjo koridoriuje, prasispraudė į kambarį, žvilgt į mūsų stalą su bulvėmis vidury, ir tylėdama išėjo.
Po kokių dvidešimties minučių į duris ne skambino, o trankėsi. Išsigandome, bet mama griežtai liepė man likti viduje ir pati išėjo. Lyg viesulas į kambarį įsiveržė ta pati ponia Aldona pilnos rankos maišelių, dėžučių, stiklainėlių, po pažastimi šampano butelis. Na, ne stovėk kaip kuolas, padėk! riktelėjo mamai ir ėmė krauti ant stalo salotas, dešrą, marinuotus agurkus, vištos šlaunelę, net kelis mandarinus ir saldainių.
Mama vėl pravirko, bet šįkart buvo kitaip. Ponia Aldona pavadino ją kvailele, patrankė per pečius, nusišluostė nosį didžiuliu rankovės kampu ir išėjo.
Po visų švenčių gyvenimas grįžo į vėžes ponia Aldona ir toliau vadovavo mūsų laiptinei, kiemui, vaikai vis dar prisibijojo. Tačiau ji apie tą Naujametinį vakarą niekada neužsiminė.
Kai po daugelio metų mūsų laiptinė visi kartu laidotuves išlydėjo ponią Aldoną, paaiškėjo, kad kiekvienam ji buvo kažkada padėjusi. Vis tik visi mylėjo tą mūsų pikčiurną kaimynę…






