Sausio pradžioje apsilankiau savo senoje gimnazijoje Vilniuje. Vienoje iš klasių per pamoką mergina, vardu Vaiva, pakėlė ranką ir mandagiai paprašė leidimo išeiti į tualetą, tačiau mokytojas, ponas Petrauskas, griežtai atsakė ne. Vaiva nuleido akis, bet dar kartą ramiai paklausė, ar gali išeiti. Mokytojas, vis dar šaltai, vėl nesutiko.
Praėjus dar kelioms minutėms, Vaiva šiek tiek sudrebėjusi pasakė, kad jai tikrai labai skubu, tačiau mokytojo veidas niūriai sugriežtėjo, ir jis ignoravo jos prašymą. Klimatas klasėje tapo įtemptas lyg tvanki vasaros audra, visi tylėjo. Prireikė dar penkių minučių, kol Vaiva, jau raudonuodama iš gėdos, tyliai išlemeno: Atsiprašau, man prasidėjo menstruacijos, man tikrai būtina į tualetą. Visa klasė nuščiuvo, į ją sustingo žvilgsniai, o pats mokytojas lyg būtų sustingęs ledinis medis tiesiog liepė atsisėsti, ir nė neketino jos išleisti.
Akimirka prislėgė visus, niekas nedrįso prabilti, kol pagaliau, tarsi griaustinis, atsistojo Domantas stiprus, sportiškas vaikinas, žinomas visoj mokykloj kaip futbolininkas. Jis žengė žingsnį į priekį ir tvirtai, su tikra lietuviška drąsa, paklausė: Ar turite žmoną, ar augote be mamos, be sesers? Jai tikrai prasidėjo menstruacijos, ir ji turi eiti į tualetą, nesvarbu, ar jūs leidžiate, ar ne.
Jis priėjo prie Vaivos, švelniai paėmė ją už rankos, palydėjo iki durų ir kartu jie patraukė į tualetą, nekreipdami dėmesio į mokytojo įniršį. Grįžus, mokytojas rėžė jiems piktus žodžius, Domantui net grasino nubaudimu už nepagarbą. Tačiau visi klasėje žinojo šioje situacijoje tikras žmogus buvo Domantas.
Tą dieną supratau, kad tik užjaučiantis žmogus gali drąsiai ginti kitą net ir prieš autoritetą. Šito nepamiršiu niekada.
