Šiemet, metų pradžioje, užsukau į vieną iš savo senų gimnazijos klasių. Sėdžiu ten, viskas kaip visada mokytojas dėsto, o staiga viena mergina, vardu Ūla, mandagiai prašo leisti išeiti į tualetą. Mokytojas, toks su nuotaika, sako griežtą ne. Po minutės Ūla dar kartą paprašo, dar maištingiau, dar mai politaiškiau, ir vėl šaltas ne.
Praeina dar pora minučių, Ūla, văzdu, jog jau rimtai skuba, pasako garsiau, kad jai būtinai reikia išeiti, o mokytojas jau susiraukęs, nelinkęs nusileisti. Kai ji dar po kelių minučių, beveik drebančiu balsu, pasako, kad dabar jau tikrai negali laukti, mokytojas kažkaip net grėsmingai atkerta Ne.
Ir tada visiškai netikėta Ūla atsistoja, visas kas antram suolui žvėriai akim žiūri į ją, o ji jau visa išraudusi, bet atvirai sako klasėje, kad jai prasidėjo mėnesinės ir tiesiog privalo eiti į tualetą.
Visoje klasėje tyla, visi stebi, o mokytojas liepia sėstis ir vis tiek jos neišleidžia. Situacija nejauki iki kaulų smegenų. Ir štai netikėtai, toks jau atletiškai atrodantis Ignas nu amžinas mūsų mokyklos “futbolistas” pakyla, žiūri tiesiai į mokytoją ir sako: Jūs turite žmoną? Užaugote be mamos ar sesers? Jai mėnesinės ji turi teisę nueiti į tualetą ir nueis, nesvarbu, ar jūs leisite, ar ne.
Ignas paprasčiausiai prieina, paima Ūlą už rankos ir lydi iš klasės. Visi be žado. Kai abu grįžta, mokytojas puola ant jų, aiškina, kokie jie nepagarbūs, Ignui pastabas žeria. Ta diena man įsirėžė atmintyje visam gyvenimui.
Žinai, Ignas tada pasirodė žymiai protingesnis bei žmogiškesnis nei pats mokytojas. Tokių vaikinų daugiau reikėtų.
