Ramybė prieš audrą
Užmirštame kaime, kur dulkiotos gatvės driekėsi palei begalinius laukus, oras virpėjo nuo karščio, lyg įtempta styga prieš patirianti. Penkta diena be lietaus pavertė viską aplink sausa, įdėjusi dykuma. Asfaltas kvėpavo karščiu kaip įkaitęs anglis, o tyluma buvo tokia tanki, kad atrodė, jog ją galima perpjauti peiliu. Viskas erzino iki pykčio: langų skardų griksėjimas, kaimynės virtuvėje deginto aliejus kvapas, į grindis nukritusio šaukšto žvangsesys. Net musė, trenkianti į langą, skambėjo kaip nerimastingas varpas, tarsi jaučianti artėjantį šturmą, apie kurį žmonės dar nežinojo.
Ona pabudo naktį nuo pojūčio, kad šalia kas nors stovi. Ne žvilgsnis, o sunkus, beveik apčiuopiamas buvimas, tarytum šešėlis prigludęs kambario kampe. Ji gulėjo nejudėdama, klausydamasi tylos savo mažame bute. Sunkus oras. Langų ji neatidarė – šiame kaime naktis atnešdavo ne vėsulį, o šunų lojimą, girtus pokalbius ir pigių cigarečių kvapą. Oras buvo užsikimęs kaip apleistame klojime. Kūnas degė iš vidaus, lyg ją džiovintų ne karštis, o kažkuo nematomu, kas kauptis metais, kaip kampuose sukibę dulkės.
Virtuvėje prakapo čiaupas. Ona pakėlė galvą, įsiklausė. Kap. Tyla. Vėl kap. Ji atsistojo, nuėjo basomis, atsargiai apeidama girgždančias lentas, lyg bijodama ko nors pabudinti, nors žinojo – bute ji viena. Ant grindų guli sudaužyta puodelis. Šukės, aštrūs kaip žaizda. Šalia – bala vandens, ne lašai, o visas, tarsi kas nors išpylęs stiklinę. Apvali, rami, svetima. Ona sustingo. Ji gyveno viena. Visada gyveno viena. Bet šią akimirką jos tvirtumas sudaužė.
Ji išjungė šviesą ir grįžo į miegamąjį. Miego nebuvo. Antklodė lipo prie odos, o pagalvė atrodė karšta kaip akmuo. Ona vartėsi, bandydama pagauti neegzistuojantį vėjelį. Viduje ją slegė kažkas – ne balsas, ne figūra, o šešėlis. Tarsi kas nors tylėjo šalia, ir ši tylėjimas buvo garsesnė už bet kokius žodžius. Jis nebijojo, bet išsekino, kaip plona įdėja, lėtai plėtojanti per stiklą.
Ryte ji virė sriubą. Padėjo puodą atvėsti, paėmė skudurą, nuvalė viryklę – ne dėl purvo, bet užimti rankas. Atsisėdo prie lango, išsitraukė seną sąsiuvinį. Sudirbęs, languotas, su riebiu dėmė ant viršelio ir užlenktais lapų kampais. Jame – pirkinių sąrašai, jaunystės eilių fragmentai, užrašai, receptai, svajonės. Buvo net piešinys – arbatinukas su garų gumulėliais, nupieštas drebančia ranka prieš dešimtmetį. Šiandien ji atvėrė tuščią puslapį ir parašė: “Niekas neateina. Niekas neklausia. Bet aš vis dar čia.”
Tada perbraukė. Lėtai, lyg išbraukinėdama dalelę savęs. Rašalas išsiblėškė, o popierius po pirštais atrodė šiurkštus, tarsi priešintųsi.
Ilgai sėdėjo. Klausėsi, kaip ūžia senas šaldytuvas, kaip spardosi lauko durys. Kažkas atėjo. Ne pas ją. Vėl pro šalį. Pėdos laiptais skambėjo vis blankiau kiekvienais metais. Pasaulis praeidavo, neatrūkdamas.
Ona nuėjo į kambarį, atsisėdo ant lovos krašto, patvarkė antklodę savo vyrui, Algirdui. Jis nepabudo. Kvėpavo sunkiai, netolygiai, bet įprastai. Ji uždėjo jam ranką ant peties. Jis neatsitraukė. Tai reiškė – dar jaučia. Tai reiškė – dar gyvas. Ir ji šalia. Ir kol yra šis “kartu” – yra ir prasmė.
Ona atsiguldavo šalia. Ne miegui. Kad būtų arčiau. Tiesiog gulėti ir kvėpuoti vienu ritmu. Bent truputį. Bent šį vakarą. Bent šią trapų tylą dviese.
Po kelių dienų ji nusprendė paskambinti dukrai. Ilgai vaikščiojo po virtuvę, perstatė indus, valė jau švarią kriauklę, žiūrėjo į telefoną kaip į bombą. Su drebėjančiais pirštais surinko numerį, bijodama išgirsti šaltumą, skubėjimą, abejingumą.
– Mam? Kas atsitiko?
– Nieko. Tiesiog norėjau tavo balso išgirsti.
– Mam, man iki kaklo darbų. Paskambinsiu vėliau, gerai?
– Žinoma, dukre. Žinoma.
Širdis suspaudė, bet Ona išlaikė ramų balsą. Po skambučio atsisėdo, pridengė rankomis veidą, o paskui atsistojo ir uždėjo virdulį, lyg tai galėtų užgniaužti tuštumą.
Bet dukra paskambino. Po trijų valandų. Be ilgų įžangų.
– Mam, kaip tau?
Ir Ona apsiverkė. Ne nuo skausmo. Iš to, kad kas nors paklausė. Tiesiog paklausė. Ir staiga tapo aišku, kaip labai jai trūko tų žodžių. Paprasto “Kaip tau?”
Po savaitės name pasirodė kačiukas. Atnešė anūkė. Mažytis, drebantis, su didžiulėm ausim ir akim, pilnom nuostabos.
– Bobut, tai tau. Kaip– Kad nebūtų liūdna. Jis bijo, o tu viena. Jums gerai kartu.
