Rusvas meilės atžalas
Toma klūpėjo darže, išrausdama piktžoles tarp daržovių, kai išgirdo balą už vartų. Nusivalė prakaitą nuo kakto, tiesė nugara ir išėjo į kiemą. Prie vartų stovėjo nepažįstama moteris, atrodė, kad apie keturiasdešimt.
— Laba diena, Toma. Reikia pasikalbėti, — tvirtai prabilo ji.
— Sveiki… Įeik, jei atėjai, — trumpai atsakė Toma ir įleido ją į vidų.
Namuose, kol verdė virdulys, Toma vēlai žvilgtelėjo į svečią. Veidas nuovargęs, akys susiaurėjusios nuo saulės. Kad ir ko ji norėtų — lengvo pokalbio tikrai nebus.
— Mano vardas Nijolė. Mes nėra pažįstamos, bet apie tave girdėjau. Nebūsiu apie tai… Tavo velionio vyro sūnus. Berniukui trys metai. Jį vadina Mindaugu.
Toma sustingo, tylomis žvelgdama į svečią. Ji atrodė per sen, kad būtų motina tokiam mažylį.
— Ne mano, — suprato Toma jos žvilgsnį. — Mano kaimynės, Ievos. Tavo Dovydas prie jos užsuka… Na, ir taip išejo. Berniukas rusvas, raibas — tikras tavo vyro atspaudas. Net ekspertizės nereikia. Bet štai… Ieva mirė. Užsirgo pnevmonija, nesulaukė gydymo. Berniukas liko našlaitis.
Toma tylėjo, suspausdama puodelį rankose.
— Ieva neturėjo šeimos, nieko jos. Dirbo parduotuvėje, nuomavo kambarį. Berniuką, jei niekas neims, nusiųs į vaikų namus. O tu — Dovydo žmona, turi dvi dukteris. Jis nėra svetimas. Tikras tavo mergaičių brolis.
— O man ką iš to? Turiu savo vaikų! Ar tu nori, kad aš prisiimčiau svetimą vaiką? Dar po to, kas buvo? — Toma balso drebulys. — Pats pabandyk jį auginti, jei tokia gera.
— Mano darbas pasakyti. O tu pasirinksi. Berniukas geras, švelnus… Dabar ligoninėje. Dokumentus rengia. Laikas bėga, — su šiais žodžiais Nijolė atsistojo ir išėjo.
Toma liko sėdėti virtuvėje. Arbata atšalo, o galvoje kildavo praeiti metai.
Dovydą ji sutiko po universiteto. Rusvas, linksmas, su eilėraščiais ir kvailais anekdotais. Po metų susituokė, močiutė paliko jiems namus. Gimė Gabija, paskui Dalia. Pinigų visada trūko, bet jie tvirtai laikėsi. O tada Dovydas pradėjo gerti. Dingdavo dienoms, meluodavo, praradį darbą. Toma dirbo iki išsekimo, galvojo apie skyrybas. O jis — žuvo, girtas pateko po mašina.
Visi verkė. Net Dalia, visai maža. O dabar pasirodo, Dovydas turėjo sūnų…
Tuo metu į namus įlėkė Gabija.
— Mama, ko liūdna? Mes norim į kiną, o aš noriu valgyti…
Toma tylėdama padėjo ant stalo lėkštę su virtomis bulvėmis ir dešrelėmis.
— O tu žinai, kad tu turi brolį?
— Ką? Kokį brolį? — Gabija sustojo.
— Mūsų tėvo sūnus. Trejų metų. Jo motina mirė. Berniuką ruošiasi siųsti į vaikų namus. Štai taip.
— O tu jį pažįsti? Motiną?
— Ne. Sakė, Ieva, ne čia iš. Dirbo pardavėja. Tiek.
Kitą dieną Gabija priėjo prie Tomos virtuvėje.
— Mama, mes su Dalia važiavom į ligoninę. Mačėme Mindaugą. Jis… jis mums panašus, mama. Su didelėmis skruostakaulėmis, rusvas. Stovi lovelėje ir ištiesia rankas. Davėm jam obuolį, apelsiną. Verkė, šaukė mamos…
— Ką jūs sumanot?! — Toma užrėkė. — Aš viena dirbu, jūs mokotės, pinigų vos užtenka, o jūs man dar vaiką? Kaip tu sau tai įsivaizduoji?
— Mama, tu pati visada sakai — vaikai nekalti. Jis gi ne nuo medžia nulipęs, jis mūsų. Giminė. Jis nekaltas, kad tėvas jį užaugino!
— Pinigų nėra! — sušuko Toma. — Daliai reikia mokytis, tau stoti, o man dar vienas burna namie?
— O jei gausime globą, pašalpą duos. Mama, tu gi moteris… pažiūrėk į jį. Tiesiog pažiūrėk.
Toma pasidavė trečią dieną. Nuvyko į ligoninę. Prie post”Toma atsiverė duris ir pamatė lovytėje sėdintį rusvą berniuką – lyg jaunas Dovydas atsiskaitydavo už savo klaidas, bet šįkart su šypsena ant lūpų.”