Rožinė skara

Rožinis šalikis

Valentina palaidojo vyrą prieš dvejus metus. Jis buvo septyniolika metų vyresnis už ją. O ji, kai susipažino, tik ką sukakęs dvidešimt devintas.

Ji niekada nepatraukdavo vyrų dėmesio. Kukli, namų šešėlyje augusi, klubų ir triukšmingų kompanijų vengdavo. Mokykloje ir universitete bičiuliai ją matė kaip draugę, prašydavo pasiskolinti namų darbų ar paskaitų konspektų. O susitikdavo su gražiomis ir linksmomis merginomis, kurioms nebūtų sąžinės skausmo įveikti moralės ribas.

Su Eugenijumi Valentina susitiko gatvėje. Buvo šiltas gegužės mėnuo, žydėjo vyšnios, jauna žaluma džiaugė akį. O virš viso šito spalvų šokio švietė švelnus, malonus saulėdis.

Valentina nusprendė į namus grįžti pėsčiomis. Ėjo, mėgaujasi puikia pavasario diena, squindama nuo ryškaus saulės šviesos ir besišypsodama be priežasties visiems, ką sutikdavo.

Priešais ėjo jis – aukštas, patrauklus vyras juodu paltu, neužsitrauktu iki galo. Lygiuodamas su ja, jis nusišypsojo ir tarė:

— Puiki diena. Lyg vasara. O aš štai paltą užsimovęs. — Jo balsas buvo malonus ir žemas.

— Tai nusivilkite, — nusišypsojo Valentina.

Vyras tuoj pat nusivilko paltą ir užmetė per sulenktą ranką. Valentina kažkodėl nepajudėjo, stovėjo ir žiūrėjo, lyg apmirusi.

— Na ir tikrai geriau. O gal norėtumėte ledų? — nesulaukęs atsakymo, nepažįstamasis nubėgo prie ledų kiosko. Valentina norėjo išeiti, bet pagalvojo, kad tai neetiška.

Jis grįžo ir įteikė jai kremą brulė vafelinėje puodelėje.

— Oi, mano mėgstamiausi, — tarė Valentina. — Kaip jūs supratote?

— Aš irgi juos mėgstu, — atsakė vyras.

Jie ėjo šalia, valgė ledus ir kalbėjo apie viską. Namo Valentina grįžo vėliau nei įprasta. Ir dar atsisakė vakarienės. Ledo prisivalgė.

— O kodėl tau akys kibirkščiuoja? — susiraukusi paklausė motina.

— Niekur nekibirkščiuoja, — atsakė Valentina, kažkodėl paraudusi.

Eugenijus kitą dieną paskambino ir pakvietė pasivaikščioti.

— Lauke lyja. Jūs žinote? Aš nė skėčio nėmiau, — nusiminusi pasakė ji.

— Nieko baisaus, tada eikime į kiną. Kur jūs dirbate? Aš užsukiu.

Pakeliui į kiną Valentina sužinojo, kad prieš metus mirė jo žmona. Ji turėjo širdies ydą, gydytojai jai uždraudė gimdyti.

— Aš ją labai mylėjau, vaikų nebuvimas manęs neužgožė. Drebėjau virš jos, nuo dulkių saugojau. Po jos mirties vos išgyvenau. Galvojau, kad liksiu vienas savo dienoms kaišioti. O kai jus pamatiau… Suprantate, Valeče…

— Valentina, — pataisė ji jį.

— Suprantate, jūs man ją priminėte. Ne išvaizda. Jūsų žvilgsnis toks pat švarus kaip versmė. Jūs nepadrikusi šių dienų mergina. Šiais laikais tai didelė retenybė.

Kitą dieną Valentina, grįžusi iš darbo, užtiko Eugenijų, geriantį arbSulaikydama ašaras ir padėdama rankas ant pilvo, Valentina pajuto, kad jos gyvenime vėl atsirado kažkas verto kovos — ir šyptelėjo.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

20 − two =

Rožinė skara