Rytinis ratas
Ant lifto durų vėl buvo priklijuotas popieriaus lapelis permatomu lipnia juosta: NESTATYKITE MAIŠELIŲ PRIE ŠIUKŠLIADIŽĖS. Ta juosta vos laikėsi, popieriaus kampai jau buvo pasilenkę. Laiptinės šviesa mirgėjo, ir todėl užrašas atrodė tai ryškus, tai vos įžiūrimas visai kaip kaimynų pokalbiai namo bendrijos grupėje.
Jadvyga Petraitienė stovėjo prie durų, raktuose spausdama raktus, ir klausėsi, kaip šeštame aukšte už sienos gręžtuvas užima toną, paskui užstringa, vėl pradeda. Pati triukšmas jos neerzino. Erzino kas kita: kad viskas anksčiau ar vėliau virdavo iki teismo kas nors įrašydavo pranešimą didelėmis raidėmis, kas nors atsikirsdavo kandžiai, kas nors atsiųsdavo nuotrauką, kur svetimi batai prie durų kaip moralinės degradacijos įrodymą. Ir visa tai tarsi reikalavo jos įsikišimo, nors seniai norėjo tik vieno tylos galvoje.
Ji užlipo į savo butą, pastatė pirkinių maišą virtuvėje ant stalo, dar nenusivilkusi paltą, ir atsidarė namo bendrijos pokalbių programėlę. Viršuje kabėjo žinutė: KAS NAKTĮ STATĖ MAŠINĄ ANT VAIKŲ AIKŠTELĖS. Po to nuotrauka rato ant bortelio. O dar kas nors: O KAS IŠ VIS NEPASISVEIKINA LAIPTINĖJE. Jadvyga perskaitė, pajuto pažįstamą erzulį ir pagavo save galvojant: jai nusibodo būti svetimų konfliktų liudininke. Ir pavargo nuo savo pačios pasiruošimo nuolat tyloje pritarinėti.
Kitą rytą pabudo anksti ne todėl, kad buvo išsimiegojusi. Tiesiog kūnas, kaip senas žadintuvas, savaime sureagavo. Kambaryje buvo vėsu, radiatoriai šnypštė. Jadvyga apsivilko sportinį švarkelį, susirado koridoriuje kedus, pirktus ėjimui, bet beveik nenešiotus, ir išėjo ant laiptinės. Ten tvyrojo pažįstamas kvapas: truputį dulkių, truputį nuo senų turėklų dažų, ir dar kažkokio nenusakomo, paprasto kvapo.
Prie lifto sustojo ir pažvelgė į informacijų stendą. Kabėjo pranešimai apie skaitiklių tikrinimą, pamestą katiną ir apie savininkų susirinkimą. Jadvyga išsiėmė iš maišelio vakar paruoštą lapą ir tvarkingai prisegė jį segtukais.
Rytiniai pasivaikščiojimai aplink kvartalą. Be pokalbių ir įsipareigojimų. Kas nori laukite 7:15 prie laiptinės. Tiesiog apeiti ratą ir išsiskirstyti. Jadvyga P.
Ji pati apsidžiaugė, kaip lengvai tai parašė. Ne būkime draugais, ne būkime žmonėmis, bet tiesiog žingsniai.
7:12 ji jau stovėjo prie laiptinės durų, patikrinusi, ar užsuko dujas ir uždarė langus. Rankoje raktai ir telefonas, ant galvos kepurė. Galvojo, kad teks pastovėti minutę, tada išeiti, apsimesti, jog taip ir planavo.
Durys tvarkingai subildėjo, ant laiptų pasirodė moteris, gal keturiasdešimt penkerių, susikėlusi plaukus ir su veidu žmogaus, kuris iš anksto pasiruošęs kentėti.
Jūs dėl skelbimo? paklausė ji, palygindama šaliką.
Taip, atsakė Jadvyga. Jadvyga.
Ramunė. Pasakė gydytojas, reikia vaikščioti dėl nugaros. Bet viena liūdna, prisipažino ir, lyg teisindamasi, pridūrė: Aš ne pašnekovė.
Ir nereikia, atsakė Jadvyga.
Po minutės atsirado vyras, kiek kuprotas, tamsioje striukėje. Jis linktelėjo, pažiūrėjo į jas kaip į žmones, kuriems dar gal reikia pasisveikinti, ir vis dėlto pasakė:
Labas rytas. Aš Saulius. Iš penkto aukšto.
Iš šešto, automatiškai pasakė Jadvyga, nes žinojo, kas kur gyvena. Ir pajuto, kaip norisi viską sudėlioti į lentynas.
Saulius šyptelėjo:
Vadinasi, iš šešto. Suklydau.
Ketvirtas prisijungė aukštas vyras, apie šešiasdešimties, su sportine kepure ir eisena, lyg vis dar atmintų stadiono taką. Jis nieko neklausė, tiesiog atsistojo šalia.
Viktoras, trumpai prisistatė. Aš ir taip rytais vaikštau. Maniau, tik aš toks.
7:16 jie pajudėjo. Jadvyga specialiai parinko paprastą maršrutą: aplink kvartalą, pro parduotuvę, per kaimynų kiemą, palei mokyklą ir vėl atgal. Sniegas buvo vietomis sugrūstas, slidoka. Kvėpuoti teko giliai šalta. Pirmas minutes visi tylėjo, stebėjo savo žingsnius.
Jadvyga jautė, kaip iš pradžių kūnas priešinasi, paskui palengvėja. Galvoje, kur paprastai sukdavosi svetimos pretenzijos, atsirado tuštuma ne bauginanti, bet kūrybinga, kaip balta drobė.
Ant kampo staiga Saulius tarė:
Galvojau, juokaujat dėl be pokalbių. Lietuviai visada plepa.
Jei norisi galima, atsakė Jadvyga. Tik be ataskaitų.
Ramunė tyliai nusijuokė, bet tuoj pat suraukė antakį ir padėjo ranką ant juosmens.
Viskas gerai? paklausė Jadvyga.
Pakenčiama. Svarbiausia nesusistoti staigiai.
Viktoras ėjo tolygiai, lyg skaičiuotų žingsnius. Grįžtant atgal, tarė:
Gerai taip. Be tų susirinkimų. Tiesiog eini.
Kai grįžo, buvo 7:38. Prie laiptinės visi sekundei susimėtė, lyg po trumpo pasitarimo.
Rytoj? paklausė Ramunė.
Jei ateisit, atsiliepė Jadvyga.
Ateisiu, atsakė Saulius ir pakėlė ranką vietoj atsisveikinimo.
Kitą rytą jų buvo trys. Viktoras neatėjo, bet prisijungė kaimynė iš ketvirto Tatjana, apie keturiasdešimt, ryškioje striukėje ir tokiu žvilgsniu, tarsi tikrintų, ar čia ne kokia sekta.
Tik pasižiūrėsiu, nei prisistatė, nei paklausė.
Žiūrėkit, tarstelėjo Jadvyga ir nuėjo pirma, nesulaukusi paaiškinimų.
Tatjana žygiavo šalia Sauliaus ir tylėjo. Kitą savaitę antrame rate jau ginčijosi:
Iki šiol prieš visokius susivienijimus. Po to pinigus renk, kas nesumoka priešas.
Piniginės nebus, pasakė Saulius. Pats prieš. Po skyrybų į bendras taupykles žiūriu kaip vandenį ant žarijų.
Jadvyga išgirdo žodį skyrybos bet nesiėmė aiškintis. Žinojo, kaip lengva svetimą skausmą paversti tema, o paskui ginklu.
Pasivaikščiojimus laikė kartojimas. 7:15 išeidavo, 7:40 išsiskirstydavo. Kartais kas nors praleisdavo, paskui grįždavo. Ramunė visada nešdavosi vandens buteliuką ir gėrė eidama, stengėsi nedelsti. Saulius kartą atėjo be kepurės ir visą ratą burbėjo ant savęs, bet nėjo namo. Tatjana iš pradžių laikėsi per atstumą, vėliau ėmė žygiuoti arčiau.
Ir po truputį tai pradėjo skverbtis ir į laiptinę. Jadvyga pastebėjo, kad žmonės dažniau sveikinasi. Ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad ryte jau matė vienas kitą be įprastos šarvų.
Vieną vakarą, grįždama iš poliklinikos, pavargus, su popieriais rankinėje, prie lifto ji rado Viktorą, kuris baksnojo į kartais užstrigusią mygtuką.
Neveikia? paklausė ji.
Veikia, pasakė jis. Tik stipriau spausti reikia.
Jis spustelėjo, liftas sušnypštė. Viduje laikėsi susibraižęs veidrodis, lemputė švietė. Viktoras dar pridūrė:
Ačiū už šituos vaikščiojimus. Maniau, kad likau vienas. Gerai, kad anatoliai yra.
Jadvyga linktelėjo ir pajuto šilumą viduje, bet neleido jai pavirsti per saldžiu jausmu. Tiesiog pasižymėjo žmogui lengviau.
Maži geri darbai atsirado savaime. Saulius vieną rytą pamatė, kad Ramunei išsirišo batraištis, mostelėjo ranka sustot. Vėliau Ramunė parašė bendrijos pokalbių grupėje: Ačiū tam, kas priminė apie batraištį būčiau parkritus. Be vardo, bet su šypsena žodžiuose.
Tatjana vieną rytą atitempė maišelį su druska laiptinės laiptams barstyti.
Ne visiems, tarė, padėdama maišelį prie sienos. Sau. Kad nenuskrisčiau.
Vis tiek ačiū, atsakė Jadvyga.
Abi pabėrė druskos, Tatjana nusivalė rankas į pirštines, burbtelėjo:
Na, jei jau jūs čia
Pokyčių pokalbių grupėje atsirado mažiau didžiųjų raidžių. Neišnyko, bet sumažėjo. Dar pyko dėl šiukšlių ir parkavimo, bet jau kas nors parašydavo: Nebūkime pikti, galim gražiai susitarti. Ne kaip šūkis, o kaip priminimas, kad mokame kalbėtis.
Rimta bėda kilo lapkričio pabaigoje, kai šeštame aukšte prasidėjo remontas Andriaus, jauno vyro su šunimi, bute. Remontas ne pirmas, bet šįkart grąžtas dirbo ir vakarais. Grupėje tuojau pasirodė žinutės: Kiek galima, Yra vaikų, Jau visai proto neturi. Tatjana parašė: Žinau, kas ten. Jam viskas vienodai.
Rytiniame rate Ramunė ėjo sustingusi lyg dėl kiekvieno žingsnio nervino ne tik nugarą, bet ir pyktį.
Tas iš šešto, pasakė, eidama pro mokyklą. Virš manęs. Vakar iki dešimtos. Paskui gulėjau lovoje ir klausiau, kaip galvoje vėl tas grąžtas dūzgia.
Saulius šyptelėjo:
Įstatymas leidžia iki vienuoliktos, jei nestipriai…
Man nereikia apie įstatymą, staigiai perkirto Ramunė. Ne apie įstatymą apie pagarbą.
Tatjana, kuri dažnai šaipydavosi, šį kartą buvo rimta.
Reikia spausti. Kitaip nesupras. Surinkim parašus, pakvieskim seniūną. Tegu žino.
Jadvyga pastebėjo visai neseniai šilta grupelė vėl virsta įprastu laiptinės fronte mes prieš jį. Ji išsigando ne remonto, o to, kaip greitai žmonės vėl pasidalija į stovyklas.
Parašai vėliau, tarė. Pirma pasikalbėti.
Su juo? Tatjana net sustojo. Rimtai? Tai gi…
Jis žmogus, atsakė Jadvyga. Mes ne komisija.
Saulius pažvelgė susidomėjęs.
Jūs norit pati?
Jadvyga nenorėjo. Labiausiai norėjo, kad viskas savaime nurimtų. Bet žinojo: jei dabar jie padarys viešą teismą, rytiniai ratai taps piktų žmonių susirinkimu, viskas subyrės.
Pakalbėsiu, pasakė. Bet reikia kartu. Ne minios.
Saulius linktelėjo.
Aš eisiu.
Tą patį vakarą užlipo į šeštą aukštą. Jadvyga prieš tai Andriui parašė privačiai: Galėtumėt atidaryti, norėčiau minutėlės pokalbio. Jadvyga iš laiptinės. Jis atrašė po dešimties minučių: Taip, prašom.
Prie jo durų stovėjo šiukšlių maišai tvarkingai surišti. Maža, bet svarbi detalė. Ne sąvartynas, bet laikinas kalnas. Jadvyga pasibeldė. Grąžtas tylėjo.
Andrius atidarė marškinėliai, dulkėtos rankos. Vidutinio dydžio, rudai šunytė iškišo galvą už nugaros ir vėl pasislėpė.
Laba diena, atsargiai tarė jis. Kas nutiko?
Ne pyktis, pasakė Jadvyga (ir pati nejaukiai išgirdo šiuos žodžius). Turime prašymą dėl remonto.
Saulius stovėjo šalia tylėdamas.
Stengiuosi baigt iki devynių, greitai tarė Andrius. Bet komanda dieną negali, po darbo pats taisau. Reikia suspėti.
Suprantame, atsakė Jadvyga. Tik viršuje gyvena Ramunė, jai nugarą skauda, reikia ramybės. Ir šiaip, iki dešimtos sunku iškentėti.
Andrius atsiduso:
Nežinojau dėl nugaros. Galvojau kaip visada, parašo į grupę ir viskas, akis į akį niekas.
Jadvyga pajuto gėdą. Iš tiesų retai kuris kalbasi tiesiogiai.
Galim susitarti taip: jūs pranešat, kuriomis dienomis jums labai reikia darbuotis ilgiau. O kada nereikia, baigiate iki devynių. Ir šiukšles nevėlu nešate.
Andrius pažiūrėjo į maišus.
Ryt ryte išvešiu automobiliu, pažadėjo. Nenoriu, kad stovėtų, tik šiandien per vėlu.
Gerai, atsiliepė Saulius. O dėl laiko?
Andrius pasikasė galvą.
Galiu iki devynių, kartais iki pusės dešimtos, tik jei būtinai reikia. Bet parašysiu iš anksto į grupę, jei kartais užtruksiu. Ir ne dažniau kaip kartą per savaitę.
Jadvyga linktelėjo.
Ir dėl šuns… Kai naktį loja…
Andrius paraudo:
Kai išeinu, ilgisi. Nupirksiu jai žaislų, kad būtų ramiau. Jei kas sakykit man, tik ne iš karto į visų grupę.
Išėjo, laiptinėje Saulius tyliai tarė:
Geras žmogus. Tik jaunas ir vienas.
Visi mes savaip vieniši, atsakė Jadvyga ir pati nustebo, kad pasakė tai garsiai.
Kitą dieną Andrius parašė grupėje: Kaip susitarta, remontuosiu iki 21:00. Jei kada ilgiau iš anksto įspėsiu. Šiukšles išvešiu ryte. Vieni sureagavo, kiti patylėjo. Tatjana parašė: Pažiūrėsim. Bet didžiųjų raidžių nebuvo.
Rytiniame rate Tatjana atėjo sustingusiu veidu.
Na? paklausė. Kalbėjot?
Kalbėjom, atsakė Jadvyga. Sutiko baigti iki devynių ir įspėti.
Ir viskas? Tatjana laukė pripažinimo, kad jos metodas teisingas.
Ir viskas, tarstelėjo Jadvyga. Mums nereikia laimėti.
Tatjana sugūžčiojo pečiais, bet patraukė toliau. Po kelių minučių burbtelėjo nežiūrėdama:
Na, jei vėl garsiai vis tiek parašysiu.
Rašyk, ramiai atsakė Jadvyga. Tik pirma jam.
Ramunė ėjo šalia ir staiga tyliai prabilo:
Ačiū, kad nesurengėt linčo. Nebūčiau atlaikius dar ir to.
Jadvyga pajuto gerklėje gniutulą. Įkvėpė, šalčiu užglostė praėjo.
Po savaitės Viktoras nebepasirodė. Jadvyga sutiko jį prie pašto dėžučių.
Dingo, pasakė ji.
Kelio sąnarys, trumpai atsakė. Gydytojas liepė kol kas nealinti.
Gaila, tarė ji.
Bet vis tiek jus matau, pridūrė Viktoras. Jūs einat, aš langą atsidarau. Kaip ir dalyvauju.
Tai buvo ir juokinga, ir miela.
Iki Naujųjų rytiniai ratai tapo tradicija: Jadvyga, Ramunė, Saulius. Tatjana ateidavo per kartą kartą, kartais dingdavo savaitei, grįždavo tarsi tikrindama, ar ši keista kompanija neiro. Andrius keliskart prisijungė, kai buvęs ypač pavargęs po remonto. Eidavo tylėdamas, klausydavosi, kaip girgžda sniegas, ir pirmas nueidavo namo.
Laiptinė netapo tobula. Maišai prie šiukšlinės vis tiek retkarčiais pasirodydavo. Kas nors vis tiek statydavo automobilį kreivai. Grupėje kartais vėl užšniokšdavo sena dvasia. Bet Jadvyga turėjo vidinį tikrumą jų name dabar yra ne tik pyktis, bet ir atmintis, kaip galima kitaip.
Sausio rytą, kaip ir kasdien, 7:14 Jadvyga išėjo. Ant laiptų jau stovėjo Saulius, besisegdamas striukę. Jis pakėlė galvą.
Labas rytas, Jadvyga Petraitiene.
Labas rytas, Sauliau.
Ramunė atėjo, atsargiai statydama koją ant pabertos druskos laiptelių.
Sveika. Nugara pakenčia, nusišypsojo lyg tai būtų maža pergalė.
Pro duris prasigrūdo Tatjana, mieguista, be įprasto kandumo.
Irgi eisiu. Tik be pokalbių apie grupę, sumurmėjo.
Susitarta, atsakė Jadvyga.
Jie nuėjo. Žingsniai suliejo vieną ritmą, gal ir ne tobulą, bet tvirtą. Ant kampo Saulius prilaikė Ramunę, kai paslydo taip natūraliai, kad niekas padėkoti garsiai neliepė.
Kai sugrįžo, prie laiptinės stovėjo Andrius su šunimi. Jis linktelėjo:
Labas rytas. Vėliau išeisiu į darbą reikia. Bet ačiū, kad tada normaliai atėjot pasikalbėt.
Jadvyga linktelėjo.
Čia gi mūsų namai, tarė.
Tai nebuvo šūkis. Tai buvo faktas, kuris pagaliau nustojo būti karo priežastimi.
