Vakare jaučiau, kad turiu jam viską pasakyti.
Tomas sėdėjo kėdėje, žiūrėdamas į grindis. Galva skaudėjo po grumtynių, o krūtinėje veržėsi pyktis. Jis jautėsi sutrikęs ir įžeistas. Tomas grįžo namo vėlai, pavargęs po sunkios dienos darbe. Mintys buvo pilnos ataskaitų, terminų ir amžino streso. Pamatęs netvarką bute, jis nebeturėjo kantrybės.
— Rūta, kodėl tu nieko nedarai?! — sušuko jis, nebesilaikydamas. — Ar tau sunku pasitvarkyti?
Jo balsas atsitrenkė į sienas, ir Tomas iškart pajuto, kaip tarp jų oro neužteko. Rūta atsakė šaltai, beveik abejingai, bet jis išvydo, kaip ašaros užblėsė jos akis. Norėjo pasakyti kažką raminamo, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Vietoj to jis toliau rėkė, išliedamas sukauptą susierzinimą.
Rūta sėdėjo ant lovos krašto. Jos akys raudonos nuo ašarų, o širdis plakė taip stipriai, lyg norėtų ištrūkti. Suspaudė kumščius, jausdama, kaip pyktis užlieja kiekvieną ląstelę. Dar vakar ji buvo laiminga, bet dabar viskas pasikeitė. Tai buvo dar viena ginča, kuri atrodė esanti paskutinis jos viltų stabdys.
— Kodėl?! — kartodavo ji sau, kol galva svaigė nuo emocijų. — Kodėl vyrai mano, kad mes privalome jiems tarnauti?!
Atrodė, kad kiekvieną dieną Rūta susidurdavo su ta pačia problema: jos vaikinas tikėjosi, kad ji rūpinsis viskuo už jį. O kai ji bandė paaiškinti, kad irgi pavargusi ir nori dėmesio, jo reakcija buvo nuspėjama: šauksmas, kaltinimai ir įžeidžiantys žodžiai.
Jos žvilgsnis krito ant krūvos nešvarių drabužių, kuriuos ruošėsi skalbti ryte. Bet tai jau neberūpėjo. Tomo žodžiai aidėjo galvoje: „Ar tau daugiau nėra ką veikti?“, „Aišku, tu vėl pamiršai apie mane!“ Šios frazės tapo įprastomis kaip rytinė kava, bet šiandien jos paliko ypač kartų skonį.
— Neturiu aiškintis! — sušnibždėjo Rūta, žvelgdama į savo atspindį veidrodyje. Jos veidas atrodė pavargęs, bet akyse blizgėjo ryžtas. — Aš dirbu tiek pat, kiek ir jis. Mano pinigai – mano!
Prisiminė neseniai nupirktą suknelę, apie kurią ilgai svajojo. Ta akimirka buvo tokia trumpa. Kai tik jis sužinojo, kad ji išleido pinigus sau, prasidėjo naujas konfliktas. „Egoistė! Galvoji tik apie save!“ Šie žodžiai iki šiol skaudino.
Bet skaudžiausia buvo tai, kad jis net nesistengė ją suprasti. Jis matė tik savo poreikius. Jo daiktai mėtėsi visur, bet kažkodėl ji turėjo juos surinkti. Visi tie smulkmenys tapo viena didelė problema, kuri graužė jų santykius.
— Baigta! — pasakė ji garsiai, purtydama galvą. — Nusipelnau geriau. Nėra mano pareiga būti niekieno tarnaite. Noriu gyventi savo gyvenimą, o ne tenkinti kitų lūkesčius.
Rūta atsistojo ir priėjo prie lango. Ji žinojo, kad laikas priimti sprendimą. Nebera toleruoti tokio elgesio. Reikia atgauti laisvę, teisę valdyti savo gyvenimą.
— Rytoj, — tvirtai nusprendė ji. — Rytoj jam viską pasakysiu. Tebūnie pats tvarkosi. Tebūnie pajunta, ką reiškia būti vienam.
Vakare ji ilgai negalėjo užmigti, vartydamasi lovoje. Mintys sukosi galvoje, bet dabar jos buvo nukreiptos į ateitį. Rūta įsivaizdavo naują gyvenimą: eis, kur norės, pirks, ką norės, ir nebesijaus kaltos dėl savo norų. Pirmą kartą per ilgą laiką pajuto lengvumą, nepaisant artėjančio sunkaus pokalbio.
Kitą rytą ji pabudo anksti, dar prieš skambėjant žadintuvui. Žvilgsnis krito ant krūvos išlygintų marškinėlių. „Paskutinė“, — pagalvojo ji, dedama juos į spintą. Ši diena taps naujo gyvenimo pradžia. Ir nors kelias bus sunkus, jis tikrai atves Rūtą ten, kur ji ras tikrą laimę – ten, kur ją mylės tokia, kokia ji yra.
