Pirmąją mokyklos dieną aš susipažinau su Daiva iškart pajutome tarpusavio ryšį. Mūsų draugystę dar labiau sustiprino, kai metų pabaigoje į mūsų ratą prisijungė Algirdas. Jau nuo pat pirmo susitikimo buvo aišku, kad Algirdas turėjo jausmų Daivai. Jis net paprašė jos rankos Naujųjų metų išvakarėse Vilniuje, tačiau Daiva jį mandagiai atmetė, sakydama, kad nori susitelkti į studijas ir nėra pasiruošusi rimtiems santykiams.
Nepaisant visko, Algirdas neprarado vilties, išliko ištikimas draugas. Antro semestro pabaigoje jis vėl bandė laimę, bet Daiva švelniai dar kartą pasakė, jog jų draugystė yra brangesnė ir turėtų ją saugoti. Vėliau man prisipažino, kad renkasi vaikinus, kurie yra fiziškai aktyvūs ir turi finansiškai saugią padėtį.
Nors Daivos žodžiai gal kiek skaudino, aš žinojau Algirdas yra nuoširdus ir kilnus žmogus, nors gal ir ne pilnas piniginis. Po kiek laiko mano draugė ištekėjo už vyro, kuris atitiko jos reikalavimus, ir pakvietė mus į vestuves Kaune. Deja, dėl sunkios ligos negalėjau dalyvauti, o Algirdas atsisakė, jausdamasis pažemintas.
Tą dieną Algirdas atvyko pas mane jo akyse buvo liūdesio giluma, dalijosi, kaip skaudu prarasti mylimą moterį. Po Daivos vestuvių ėmėme dažniau leisti laiką kartu, mūsų draugystė stiprėjo, ypatingai sunku tapo, kai močiutė susirgo ir mama nuolat buvo prie jos. Algirdas atvirai pasakojo, kaip ilgėjosi manęs tais mėnesiais. Galiausiai mūsų santykiai peržengė draugystės ribas tapome pora.
Po metų susituokėme ir pradėjome kurti bendrą gyvenimą. Mūsų laime užklupo netikėtas išbandymas: į namus Vilniuje atėjo Daiva, kuri po trejų metų motinystės tapo našle jos vyras, miesto meras, mirė staiga. Daiva paprašė, ar galėtų apsistoti pas mus, kol ras naujus namus. Tuo metu įtampos, jausmai ir praeities šešėliai susiliejo atrodo, likimas vėl surikiavo mūsų gyvenimų linijas į dramatišką susitikimą.
