Sandėliukas ir laiko dovanos: nuo marinuotų agurkų iki pamirštos smuiko melodijos Vilniuje Ji lipo į sandėliuką ne ieškoti prisiminimų – tik pasiimti stiklainį marinuotų agurkų salotoms. Ant viršutinės lentynos, šalia dėžės su Kalėdinėmis girliandomis, kyšojo senas, jau pamirštas futliaras, kurio neturėjo būti jos bute. Audinys pajuodęs, užtrauktukas strigo. Ji patraukė futliarą, ir ilgai pamirštas, siauras, tarsi ištraukta šešėlis, smuikas iškeliavo iš sandėliuko. Agurkų stiklainį ji padėjo ant taburetės prie durų, kad nepamirštų, ir pati pritūpė, lyg taip būtų lengviau nieko nespręsti. Užtrauktuką atsegė tik iš trečio karto. Viduje gulėjo smuikas – lakas nublukęs, stygos išsiklaipiusios, strykas it senas šluotelė. Bet forma buvo sava, ir krūtinėje kažkas spragtelėjo, tarsi jungiklis. Ji prisiminė, kaip devintoje klasėje vežė futliarą per visą Jeruzalės rajoną, gėdijosi atrodyti juokingai. Vėliau buvo Vilniaus technikumas, darbas, vestuvės, ir vieną dieną ji tiesiog nustojo vaikščioti į muzikos mokyklą – reikėjo skubėti į kitą gyvenimą. Smuiką tėvai saugojo, paskui jis persikėlė kartu su daiktais ir liko sandėliuke tarp maišų ir dėžių. Nebuvo nuskriaustas, tik pamirštas. Ji pakėlė instrumentą atsargiai, it jis galėtų subyrėti. Nors sandėliuke vėsu, medis šilo nuo prisilietimo. Pirštai savaime rado grifą, ir tuoj pajuto nejaukumą – ranka neatsiminė, kaip laikyti, lyg tai būtų svetimas daiktas. Virtuvėje virė vanduo. Ji uždarė sandėliuką, bet futliaro atgal nepadėjo – pastatė koridoriuje prie sienos ir nuėjo išjungti viryklės. Salotą galima gaminti ir be agurkų. Ji pagavo save ieškančią pateisinimo. Vakare, kai indai jau plauti ir ant stalo beliko trupiniai, ji atnešė futliarą į kambarį. Vyras sėdėjo prie televizoriaus, perjunginėjo kanalus, nesiklausė. Pakėlė akis. – Tai ką radai? – Smuiką, – pasakė ji, pati nustebo, kaip ramiai tai skamba. – Oho. Dar gyvas? – nusišypsojo jis, be pykčio, labiau su įprasta namine ironija. – Nežinau. Tuoj sužinosiu. Ji atidarė futliarą ant sofos, po juo padėjo seną rankšluostį, kad nepažeistų apmušalų. Išėmė smuiką, stryką, mažą dėžutę su sakais – sakai suskilę kaip ledas ant balos. Stryką perbraukė, plaukeliai vos užkabino paviršių. Derinimas tapo atskiru pažeminimu: kuoliukai sunkiai traukėsi, stygos cypė, viena iškart trūko ir tvykstelėjo per pirštą. Tyliai nusikeikė, kad negirdėtų kaimynai. Vyras sumurmėjo: – Gal geriau į dirbtuvę? – Gal, – atsakė ji, nors jau pyko ant savęs, kad net derinti nemoka. Ji parsisiuntė programėlę-akordą į telefoną, padėjo ant staliuko. Ekrane šokinėjo rodyklė. Sukiojo kuoliuką, klausė, kaip garsas tai krenta, tai kyla. Petys nutirpo, pirštai nuo įtampos pavargo. Kai stygos pagaliau nustojo skambėję kaip vielos vėjyje, ji pridėjo smuiką prie smakro. Padėkliukas šaltas, atrodė, kad kaklas staiga tapo gležnas. Stengėsi atsistoti tiesiai, kaip mokė muzikos mokykloje – nugara nenorėjo. Pati nusijuokė. – Koncertas? – pasiteiravo vyras. – Tau, – atsakė ji. – Laikykis. Pirmasis garsas išėjo toks, kad pati krūptelėjo: ne nata, o skundas. Strykas drebėjo, ranka nekontroliavo linijos. Sustabdė, įkvėpė – pabandė vėl. Truputį geriau, bet vis tiek gėda. Gėda buvo jau suaugusi, ne paaugliška, kai atrodo, jog stebi visas pasaulis. Dabar stebėjo tik sienos, vyras ir jos pačios rankos, kurios pasidarė svetimos. Ji sugrojo atviras stygas, lėtai, skaičiuodama mintyse. Bandė re-dur gamą – kairės rankos pirštai susipainiojo, nepamena, kuris antras, kuris trečias. Pirštai storesni nei anksčiau, pagalvėlės nespėja tiksliai. Jau nebėra įprasto skausmo, tik kvaila nuojauta, kad oda per minkšta. – Nieko, – netikėtai pasakė vyras. – Na… ne iš karto juk. Ji linktelėjo, nors nežinojo, kam tas „nieko“. Jam? Sau? Smuikui? Kitą dieną ji nuėjo į meistrų dirbtuvę netoli Žirmūnų stotelės. Nieko romantiško: stiklinės durys, prekystalis, ant sienos gitara ir smuikai, kvepia laku ir dulkėmis. Jaunas meistras su auskaru paėmė instrumentą taip, lyg laikytų ne medį, o darbo įrankį. – Stygas pakeisti būtinai, – pasakė. – Kuoliukus patepti, padėkliuką pataisyti. Stryką verta pertempti, bet brangu. Išgirdusi žodį „brangu“, ji automatiškai susirūpino: komunalinės sąskaitos, vaistai, dovana anūkei gimtadieniui. Beveik pasakė: „Gerai, nereikia.“ Bet užuot tai padariusi, paklausė: – O jeigu tik stygas ir padėkliuką? – Galima. Gros. Ji paliko smuiką, gavo kvitą, įsidėjo į piniginę. Lauke pajuto – lyg remontui atidavė ne daiktą, o dalį savęs, kurią kažkas turi grąžinti veikiantį. Namie atidarė kompiuterį, ieškojo „smuiko pamokos suaugusiems“. Susižavėjo formuluote: „suaugusiems“. Kaip speciali žmonių rūšis, kuriems reikia aiškinti lėčiau ir švelniau. Rado kelis skelbimus: vieni žadėjo „rezultatą per mėnesį“, kiti – „individualų dėmesį“. Uždarė naršyklę, nes žodžiai neramino. Vėl atidarė ir visgi parašė mokytojai iš kaimynystės: „Sveiki, man 52, norėčiau atnaujinti įgūdžius. Ar įmanoma?“ Išsiuntusi, tuoj pat gailėjosi: norėjosi ištrinti, tarsi tai būtų silpnumo prisipažinimas. Bet žinutė jau iškeliavo. Vakare atėjo sūnus. Užėjo į virtuvę, pabučiavo į skruostą, paklausė apie darbą. Užkaičiusi virdulį iš spintelės ištraukė sausainius. Sūnus pastebėjo futliarą kampe. – O kas čia, smuikas? – nustebęs. – Taip. Radau. Galvoju… pabandyti. – Mama, rimtai? – nusišypsojo. Bet šypsena ne pašaipi, labiau sutrikusi. – Juk… na, seniai. – Seniai, – pripažino ji. – Todėl ir noriu. Sūnus atsisėdo, žaidė su sausainiu. – O kam tau? Juk ir taip pavargsti. Ji pajuto, kaip viduje užverda įprastas noras teisintis, įrodyti, kad turi teisę. Bet paaiškinimai visada skamba menkai. – Nežinau, – tiesiai pasakė. – Tiesiog noriu. Sūnus pažvelgė į ją atidžiau – tarsi pirmą kartą pamatė ne mamą, kuri viską laiko, o moterį, kuri nori kažko sau. – Na… gerai, – pasakė jis. – Tik nepervark. Ir kaimynų gailėk. Ji nusijuokė. – Kaimynai išgyvens. Groju tik dieną. Kai sūnus išėjo, ji pajuto palengvėjimą. Ne todėl, kad jis leido, o todėl, kad nebereikėjo teisintis. Po dviejų dienų atsiėmė smuiką iš dirbtuvių. Stygos blizgėjo, padėkliukas stovėjo tiesiai. Meistras parodė, kaip tvarkytis. – Tik nelaikykite prie radiatoriaus, – perspėjo. – Ir futliare laikykite. Ji linktelėjo – lyg mokinė. Namie pastatė futliarą ant kėdės, ilgai dairėsi į instrumentą, lyg bijotų vėl sugadinti. Pirmam pratymui pasirinko paprasčiausią: ilgi stryko mostai ant atvirų stygų. Vaikystėje tai buvo kančia. Dabar – išsigelbėjimas. Jokios melodijos, jokio vertinimo. Tik garsas ir pastanga daryti jį lygų. Po dešimties minučių skaudėjo petį. Po penkiolikos – kaklas. Padėjo smuiką atgal į futliarą, užtraukė užtrauktuką. Viduje kilo pyktis: ant kūno, ant amžiaus, kad dabar viskas sunkiau. Nueinusi į virtuvę pripylė vandens, sėdo ir žiūrėjo pro langą – kieme paaugliai važinėjo paspirtukais, garsiai juokėsi. Staiga pavydo – ne jaunystės, o drąsos be gėdos: krenta, keliasi, važiuoja, niekam nekyla mintis, kad vėlu mokytis laikyti pusiausvyrą. Ji grįžo į kambarį ir vėl atidarė futliarą. Ne todėl, kad privalo, tiesiog nenorėjo baigti pykčiu. Vakarop atėjo atsakymas: „Sveiki. Žinoma įmanoma. Atvykite, pradėsime nuo laikysenos ir paprastų pratimų. Amžius – ne kliūtis, bet reikės kantrybės.“ Perskaitė du kartus. Žodis „kantrybė“ buvo atviras, todėl ramu. Pirmą pamoką važiavo su futliaru rankose, tarsi su kažkuo trapiu. Metro žmonės žvalgėsi, kai kurie nusišypsojo. Ji gaudė tuos žvilgsnius ir galvojo – tebūnie. Tegul mato. Mokytoja – žema moteris, apie keturiasdešimt, trumpai kirpta, akys atidžios. Kambaryje – pianinas, lentynoje natos, ant kėdės – vaikiškas smuikas. – Pažiūrėkim, – pasakė ir paprašė paimti instrumentą. Paėmė – aišku, kad laiko netinkamai. Petys kyla, smakras spaudžia, kairė kaip medis. – Nieko baisaus, – ramino mokytoja. – Juk negrojat. Pradėkim tiesiog stovėdamos. Pajuskite, kad smuikas – ne priešas. Ji nusijuokė ir truputį susigėdo: penkiasdešimt dvejų ir mokosi laikyti smuiką. Bet tame buvo kažkas išlaisvinančio: niekas nereikalauja būti gerai. Reikalauja tik būti. Po pamokos rankos drebėjo kaip po sporto. Mokytoja sudarė planą: kiekvieną dieną po dešimt minučių atviros stygos, paskui gama, ne daugiau. „Geriau trumpiau, bet nuolat“, – pasakė. Namie vyras paklausė: – Na kaip? – Sunkiai, – atsakė. – Bet normaliai. – Tu patenkinta? Ji susimąstė. Patenkinta netiksliai – jautė nerimą, gėdą, juoką ir kažkokią šviesą. – Taip, – pasakė. – Lyg vėl kažką darau rankomis, o ne tik dirbu ir gaminu. Po savaitės ryžosi sugroti trumpą melodiją, kurią žinojo nuo vaikystės. Natas rado internete, darbe atspausdino, paslėpė dokumentų segtuve, kad kolegos neklausinėtų. Namie sudėjo ant improvizuotos pultelio iš knygos ir dėžės. Garsas nelygus, strykas kabino šalia esančią stygą, pirštai klydo. Sustodavo, vėl iš naujo. Kartą vyras įėjo į kambarį: – Tu… gražiai, – nedrąsiai pasakė, lyg bijotų išgąsdinti. – Nemeluok, – atsakė ji. – Nemeluoju. Tiesiog… atpažįstama. Ji nusišypsojo: „atpažįstama“ – beveik komplimentas. Savaitgalį atėjo anūkė, jai šešeri, iškart pastebėjo futliarą. – Močiute, kas čia? – Smuikas. – Tu moki? Ji norėjo pasakyti – „Kadaise“. Bet anūkė nežino „kadaise“. Jai svarbu dabar. – Mokausi, – pasakė ji. Anūkė atsisėdo ant sofos, delnus ant kelių kaip per rytmetį. – Grok. Ji pajuto, kaip viduje viskas susispaudė. Groti vaikui – baisiau nei suaugusiam. Vaikai girdi tiesiai. – Gerai, – atsakė ir paėmė smuiką. Ji sugrojo tą melodiją, kurią visas savaitę vargo. Trečiame takte strykas nuslydo, garsas išėjo šiurkštus. Anūkė nesusiraukė, tik pakreipė galvą: – Kodėl taip cypia? – Nes močiutė kreivai stryku, – nusijuokė ji. Anūkė irgi nusijuokė. – Dar kartą, – paprašė. Ir ji sugrojo vėl. Geriau nebuvo, bet šįkart nestabdė gėda, tiesiog grojo iki galo. Vakare, kai vėl visi užsiėmė savais reikalais, ji liko viena kambaryje. Ant stalo – natos, šalia pieštukas, kuriuo žymi sunkias vietas. Smuikas futliare, futliaras uždarytas, bet nepastatytas atgal į sandėliuką. Stovi prie sienos – priminimas, kad tai dabar jos dienos dalis. Pasileido telefoną laikmatį dešimčiai minučių – ne kad save prievartautų, o kad nepersitemptų. Atidarė futliarą, išėmė smuiką, patikrino, ar sakai vietoje, strykas įtemptas. Pridėjo instrumentą prie smakro, iškvėpė. Garsas išėjo minkštesnis nei ryte. Vėl išslydo. Nesikeikė, tiesiog pataisė ranką ir toliau ilgai tempė stryką, stebėjo, kaip nata laikosi ir dreba. Kai laikmatis suskambėjo, iškart rankų nenuleido. Baigė liniją, tvarkingai padėjo smuiką į futliarą, užtraukė užtrauktuką. Futliarą pastatė prie sienos, ne į sandėliuką. Ji žinojo: rytoj bus tas pats – truputis gėdos, truputis nuovargio, kelios švarios sekundės, dėl kurių verta atidaryti futliarą. Ir to pakanka – tęsti.