Sandėliukas ir Gamos
Ji įlindo į sandėliuką ne šiaip dėl prisiminimų jai reikėjo stiklainio raugintų agurkų salotoms. Viršutinėje lentynoje, už dėžutės su kalėdinėmis lemputėmis, kyšojo kampas dėklo, kuris seniai turėjo būti išnykęs iš jos buto. Audinys buvo pajuodęs, užtrauktukas sunkiai slydo. Ji nutempė, ir iš tamsos išlindo ilga siaura dėklo figūra, kaip ištemptas šešėlis.
Stiklainiį pastatė ant taburetės prie durų, kad nepamirštų, o pati pritūpė lyg lengviau būtų nepriimti sprendimo. Užtrauktukas pasidavė tik iš trečio karto. Viduje gulėjo smuikas. Lakai buvo nublukę, stygos nusileidusios, stryknas priminė seną šluotą. Bet forma buvo atpažįstama, ir kažkas krūtinėje tarė netikėtą spragtelėjimą kaip jungiklis.
Ji prisiminė, kaip devintoje klasėje tampė tą dėklą per visą rajoną, gėdijosi, kad atrodo juokingai. Vėliau buvo technikumas, darbas, vestuvės, ir kažkada tiesiog nebeliko laiko muzikos mokyklai reikėjo suspėti į kitą gyvenimą. Smuiką atidavė tėvams saugoti, vėliau jis persikėlė kartu su daiktais, ir dabar jau gulėjo sandėliuke tarp maišų ir dėžių. Neįžeistas, tik pamirštas.
Ji paėmė instrumentą atsargiai, tarsi tas medis galėtų subyrėti nuo menkiausio krustelėjimo. Mediena šilo nuo jos delno, nors sandėliuke buvo vėsu. Pirštai patys surado grifą, bet iškart pasidarė nejauku: ranka primiršo, kaip laikyti, lyg būtų paėmusi svetimą daiktą be leidimo.
Virtuvėje vanduo burbuliavo. Ji atsistojo, uždarė sandėliuką, bet dėklo negrąžino atgal. Pastačius jį koridoriuje prie sienos, ji nuėjo išjungti viryklės. Salotos buvo įmanomos ir be agurkų. Ji pagauna save jau besisukančią link pasiteisinimo.
Vakare, kai indai išplauti, ant stalo liko tik lėkštė su duonos trupiniais, ji atvilko dėklą į kambarį. Vyras sėdi prie televizoriaus, verčia kanalus neįsigilindamas. Pakėlė akis.
Ką ten radai?
Smuiką, tarė ji ir pati nustebo kaip ramiai suskambėjo jos balsas.
A? Gyvas dar? vyro šypsena buvo be pykčio, tik įprasta namų ironija.
Nežinau. Tuoj sužinosiu.
Ji atidarė dėklą ant sofos, pakišus po juo seną rankšluostį, kad nesubraižytų audinio. Ištraukė smuiką, strykną, mažą dėžutę su kanifolija. Kanifolija buvo šerpetota, kaip ledas ant balos. Ji brūkštelėjo stryknu šereliai vos užkabino paviršių.
Derinimas tapo savotiška gėda. Ką peilis spaudė sunkiai, stygos girgždėjo, viena iškart nutrūko ir trenkė į pirštą. Ji tyliai nusikeikė, kad kaimynai negirdėtų. Vyras nunurzgėjo.
Gal geriau į dirbtuvę? pamėtė jis.
Galbūt, atsakė ji, nors viduje jau kilo mažytė nuoskauda: ne ant jo, o ant savęs negi net to nemoka?
Ji telefone įjungė programėlę su derintuvu, padėjo ant staliuko. Ekranas rodė raides, rodyklės strakaliojo. Ji sukiojo smeiges, klausėsi kaip garsas tai skęsta, tai šoka per aukštai. Petys tirpo, pirštai pavargo nuo naujo spaudimo.
Kai pagaliau stygos nustojo priminti laidus vėjyje, ji pakėlė smuiką prie smakro. Smakrinė buvo šalta, tarsi oda ant kaklo staiga suplonėjo. Ji pamėgino atsistoti tiesiau, kaip mokė, bet stuburas nenorėjo. Ji nusijuokė pati iš savęs.
Ką, koncertas? pasiteiravo vyras nenuleisdamas akių nuo ekranų.
Tau, tarė ji. Laikykis.
Pirmas garsas buvo tarsi aimana, nuo kurios ji pati sudrebėjo. Ne nata, o priekaištas. Stryknas drebėjo rankose, linija bėgo kreivai. Ji sustojo, įkvėpė ir pamėgino dar kartą. Kažkas suskambėjo truputį geriau, bet vis tiek gėda.
Ta gėda buvo keista, suaugusi. Ne kaip paauglystėje, kai atrodo, kad visas pasaulis stebi. Dabar pasaulis nestebėjo. Tik sienos, vyras ir jos pačios rankos nebepažįstamos, svetimos.
Ji pagrojo atviras stygas, lėtai, kaip vaikystėje, skaičiuodama mintyse. Paskui pamėgino re-dur gamą, pirštai ant kairės rankos painiojosi, ji pamiršo kur antras, kur trečias. Jie buvo storesni, minkštesni, nebesiekė tiksliai. Nebebuvo įprasto skaudulio, tik bukas jausmas, kad oda pernelyg švelni.
Nieko tokio, netikėtai tarė vyras. Na ne iš karto juk.
Ji linktelėjo, nors nežinojo kam tas nieko tokio. Jam? Sau? Smuikui?
Kitą dieną ji nuskubėjo į dirbtuvę prie Akropolio. Tai nebuvo romantiška vieta: stiklinės durys, prekystalis, ant sienos kabėjo gitaros ir smuikai, kvėpėjo laku ir dulkėmis. Meistras jaunas vaikinas su auskaru paėmė instrumentą taip tvirtai, lyg laikytų ne medį, o įrankį.
Stygas keist būtinai, pasakė. Smeiges patepti, tiltelį ištiesint. Strykną reiktų irgi perdaryti, bet tai kainuos daugiau.
Ji išgirdusi daugiau automatiškai susirūpino. Galvoje suskambo komunaliniai mokesčiai, vaistai, dovana anūkei gimtadienio proga. Ji vos neištarė Gerai, nereikia, bet paklausė:
O jei tik stygas ir tiltelį dabar?
Galima. Groti galės.
Ji paliko smuiką, gavo kvitą ir įdėjo į piniginę. Išėjusi laukan pasijuto, tarsi būtų atidavusi remontuoti ne daiktą, o dalį savęs tą, kurią vėl kažkas sutvarkys.
Namuose ji atidarė nešiojamą kompiuterį ir surinko smuiko pamokos suaugusiems. Susišypsojo nuo to žodžio suaugusiems. Lyg tai būtų kitokia žmonių rūšis, kuriems reikia aiškinti lėčiau ir švelniau.
Rado keletą skelbimų. Vieni žadėjo rezultatą per mėnesį, kiti individualų požiūrį. Uždarinėjo langus, nes nuo tų žodžių darėsi neramu. Paskui visgi vėl atidarė ir parašė žinutę kaimynystėje gyvenančiai mokytojai. Trumpai: Laba diena. Man 52. Norėčiau atnaujinti įgūdžius. Ar įmanoma?
Išsiuntus iškart pagailo. Norėjosi ištrinti, tarsi tai būtų prisipažinimas silpnybei. Bet žinutė jau nuplaukė.
Vakare parėjo sūnus. Užeina į virtuvę, pabučiuoja ją į skruostą, pasiteirauja apie darbą. Ji užkaitina arbatinį, išdėlioja sausainius. Sūnus pastebi dėklą kambario kampe.
Čia ką, smuikas? nuoširdžiai nustemba.
Taip. Radau. Bandysiu gal.
Mama, rimtai? jis šypteli, šypsena ne pašaipi veikiau nustebusi. Bet juk seniai.
Seniai, pritariamai sako ji. Todėl ir noriu.
Sūnus atsisėda, sukioja rankose sausainį.
Kam tau tai? Juk vis tiek pavargsti.
Ji jaučia kaip kiltų įprasta gynyba: paaiškinti, pasiteisinti, įrodyti, kad turi teisę. Bet paaiškinimai visada girdisi silpnai.
Nežinau, sąžiningai sako ji. Tiesiog noriu.
Sūnus žiūri į ją atidžiau, lyg pirmą kartą matytų ne mamą, kuri tempia viską, bet moterį, kuri kažko nori sau.
Na gerai, sako jis. Tik nepervark. O kaimynų gaila.
Ji nusijuokia.
Kaimynai išgyvens. Groju tik dieną.
Kai sūnus išeina, ji pajunta palengvėjimą. Ne dėl jo leidimo, o kad nepasiteisino.
Dar po dviejų dienų atsiima smuiką iš dirbtuvių. Stygos blizga, tiltelis stovi tiesiai. Meistras parodo kaip atsargiai tempti, kaip laikyti.
Tik nepalikite prie radiatoriaus, primena jis. Ir laikykite dėkle.
Ji linkteli, kaip mokinė. Namuose dėklą pastato ant taburetės, ilgai žiūri į instrumentą tarsi bijodama vėl sugriauti.
Pirmą pratimą pasirenka paprasčiausią: ilgi stryknai per atviras stygas. Vaikystėje tai buvo nuobodi bausmė, dabar išsigelbėjimas. Nei melodijos, nei vertinimo. Tik garsas ir pastanga, kad jis būtų lygus.
Po dešimties minučių ima skaudėti petį. Po penkiolikos apmiršta kaklas. Ji sustoja, padeda smuiką į dėklą, užtraukia užtrauktuką. Viduje kyla pyktis: ant kūno, ant amžiaus, ant to, kad viskas sunkiau.
Ji eina į virtuvę, prisipila vandens, atsisėda ir žiūri pro langą. Ant žaidimo aikštelės paaugliai lekia paspirtukais, juokiasi garsiai. Staiga ji pavydi ne jų jaunystei, o drąsai jie krenta, keliasi, važiuoja vėl, niekam neateina į galvą, kad per vėlu mokytis laikyti pusiausvyrą.
Ji grįžta į kambarį ir vėl atidaro dėklą. Ne todėl, kad reikia, o kad nenori baigti su pykčiu.
Atsakymas iš mokytojos ateina vakare: Laba diena. Žinoma įmanoma. Ateikite, pradėsime nuo laikysenos ir paprastų pratimų. Amžius ne kliūtis, tik reikia kantrybės. Ji perskaito du kartus. Žodis kantrybė skamba tikrai, todėl tampa ramiau.
Pirmai pamokai ji važiuoja laikydama dėklą rankose kaip trapų, brangų daiktą. Metro žmonės stebisi, kiti šypsosi. Ji gaudo tuos žvilgsnius ir pagalvoja: tebūnie. Tegu mato.
Mokytoja žema, apie keturiasdešimt, trumpai kirpta, akys budrios. Kambaryje stovi pianinas, lentynoje natos, ant kėdės vaikiškas smuikas.
Pažiūrėkim, ranka parodo, kad imtų instrumentą.
Ji paima, iškart jaučiasi neteisingai laikanti. Petys kyla, smakras suspaudžia, kairė plaštaka nemani.
Nieko baisaus, sako mokytoja. Juk negrojote. Pradėkim nuo stovėjimo. Pajuskite, kad smuikas ne priešas.
Ji šypteli ir truputį gėdijasi: penkiasdešimt dvejų ir mokosi laikyti smuiką. Bet tą akimirką kažkas išsivaduoja niekas nereikalauja, kad ji būtų gera. Reikalaujama tik buvimo.
Po pamokos rankos dreba lyg po kūno kultūros. Mokytoja užrašo: kasdien po dešimt minučių atviros stygos, paskui gama, ne daugiau. Geriau mažiau, bet nuolat, pasako.
Namuose vyras klausia:
Na kaip?
Sunkiai, atsako ji. Bet įmanoma.
Ar patenkinta?
Ji susimąsto. Žodis patenkinta netinka. Ji jaučiasi neramiai, juokingai, gėdingai ir kažkodėl šviesiai.
Taip, sako. Lyg vėl kažką darau rankomis, ne tik dirbu ir gaminu.
Po savaitės ji ryžtasi pagroti mažą melodijos gabalėlį, kurį prisimena iš vaikystės. Natas randa internete, išspausdina darbe, paslepia į dokumentų segtuvą, kad kolegos neklausinėtų. Namuose natas padeda ant savos gamybos pultelio knygos ir dėžutės.
Garsas nelygus, stryknas kartais užkabina gretimą stygą, pirštai pasimeta. Ji stoja, pradeda iš naujo. Vyras žvilgteli į kambarį.
Tu gražu, atsargiai taria, tarsi bijotų išgąsdinti.
Nemeluok, atsiliepia ji.
Nemeluoju. Tiesiog atpažįstama.
Ji nusišypso. Atpažįstama beveik pagyrimas.
Savaitgalį ateina anūkė. Jai šešeri, tuoj pastebi dėklą.
Močiute, kas čia?
Smuikas.
Tu moki?
Ji norėjo sakyti seniau. Bet anūkė nesupranta seniau. Jai yra tik dabar.
Mokausi, sako ji.
Anūkė susėda ant sofos, rankas paguldo ant kelių, kaip per rytinį pasirodymą.
Pagrok.
Ji pajunta, kaip viskas viduje susitraukia. Groti vaikui baisiau nei suaugusiam. Vaikas girdi tiesiai.
Gerai, tarė ir paėmė smuiką.
Ji pagrojo tą melodiją, kur suko savaitę. Trečiame takte stryknas nuslydo, garsas suskambėjo aštriai. Anūkė nesusiraukė. Tik palenkė galvą.
Kodėl taip cypia?
Nes močiutė kreivai brūkšteli, juokiasi ji pati.
Anūkė irgi nusijuokė.
Dar kartą, prašo.
Ji pagrojo dar kartą. Geriau nepasidarė, bet ji nesustojo iš gėdos. Tiesiog pagrojo iki galo.
Vakare, kai visi išsiskirstė, ji liko kambary viena. Ant stalo guli išspausdintos natos, šalia pieštukas sunkesniems vietoms žymėti. Smuikas dėkle, dėklas uždarytas, bet nesugrąžintas į sandėliuką. Stovi prie sienos kaip priminimas dabar tai jau jos dienos dalis.
Ji pasistato laikmatį telefone dešimt minučių. Ne kad priverstų, o kad neužsidegtų iš sudegimo. Atidaro dėklą, pasiima smuiką, pažiūri ar kanifolija vietoje, stryknas įtemptas. Pakelia instrumentą prie smakro, iškvepia.
Garsas švelnesnis nei ryte. Vėliau vėl nutrūksta. Ji nepyksta. Tiesiog pataiso ranką ir tęsia ilgą strykną, klausydama, kaip nata laikosi ir virpa.
Kai laikmatis suskamba, ji ne iš karto nuleidžia rankas. Pagroja iki strykną pabaigos, atsargiai padeda smuiką į dėklą ir užleidžia užtrauktuką. Vėl pastato dėklą prie sienos, ne į sandėliuką.
Ji žinojo, kad rytoj bus taip pat: truputį gėdos, truputį nuovargio, kelios švarios sekundės, dėl kurių verta atidaryti dėklą. Ir daugiau nieko jai nereikėjo, kad tęstų.
