— Aš išeinu, Tomas. Ir nebandyk manęs sulaikyti, — Rūta tvirtai suspaudo seną teptuką su nušlifuota medine rankena, lyg tai būtų talismanas. Už jos nugaros ant molberto džiūvo nebaigtas paveikslas – raudona saulėlydis, perskirtas tamsiais potėpiais.
— Išeini? Kur? Pas savo dažus ir teptukus? — Tomas karktelėjo, bet jo balsas skambėjo pykčiu. — Tu be manęs niekas, Rūta. Nie kas. Kas tavim su tavo „meniu“ susidomės?
Ji pažvelgė į jį – į žmogų, kuris kažkada žadėjo jai žvaigždes, o dabar atėmė net šviesą. Jo veidas, dar neseniai toks artimas, dabar atrodė svetimas, iškraipytas panieka. Rūta giliai įkvėpė, pajutusi, kaip ryžtas sklinda gyvenomis, ir išėjo iš namų, trankiai uždaręs duris. Vėjas sukapojo jos plaukus, o krūtinėje kažkas skaisčiai degė – laisvė.
***
Rytas jų mažame miestelyje kvepė rasa, šviežiai nupjauta žole ir kaimynų krosnių dūmais. Rūta pabudo nuo varnėnų čiulbėjimo prie lango ir įprastai žvilgtelėjo į kambario kampe stovintį molbertą. Tuščias drobės lapas žiūrėjo į ją lyg senas draugas, kuriam ji išdavė. Šiandien Tomas pažadėjo nuvežti ją į parodą į apskrities centrą, ir ji nusišypsojo, prisiminusi jo žodžius prieš dvejus metus.
— Tu talentinga, Rūtele, — tada tarė jis, apkabinęs ją jų nuomojamame butuke. Stalo lempos šviesa krito ant jos eskizų, išmėtytų ant stalo. — Aš padėsiu tau parodyti tai pasauliui. Tu žibėsi.
Ji tikėjo. Tikėjo, kol jo pažadai nepradėjo tirpti prišikimuose: „Baik švaistyti laiką ant tų tepalų“, „Laikas galvoti apie šeimą“, „Kam reikalingi tavo paveikslai?“. Kiekvienas toks žodis paliko randą, lyg dėmė ant balto drobės, ir Rūta vis dažniau slėpė teptukus į stalčių.
— Labas rytas, mieguiste, — Tomas įėjo į miegamąjį, jau su idealiai išlyginta marškine, kvepiančia brangiu kvepalų aromatu. — Pusryčiai paruošti, skubėk. Mama skambino, lauks mūsų prieš pietus.
— O paroda? — Rūta atsisėdo ant lovos, sutvarkydama suglamžytus šviesius plaukus.
— Kokia paroda? — jis susiraukė, susitaisydamas kaklaraištį. — Rūta, turim daug darbų. Mama nori aptarti remontą jų namuose, ir aš pažadėjau užeiti į ofisą. Gal kitą kartą?
— Bet tu pažadėjai… — jos balsas sudrebėjo, bet ji nutilo, pamatęs jo susiraukusius antakius.
— Rūta, nepradėk. Pakankamai tavo kaprizų, — jis išmetė ir išėjo, palikęs po save kvepalų pėdsaką.
Ji linktelėjo sau, prarydama nusivylimą. Taip būdavo visada: „kitą kartą“, „vėliau“, „ne dabar“. Jos svajonės skendė jo planuose kaip akvarelė lietuje. Rūta atsikėlė, užsivilko seną megztinį ir nuėjo į virtuvę, kur ant stalo jau vėso kava ir skrebučiai, kuriuos paruošė Tomas. Net jo rūpinimasis dabar atrodė mechaniškas, lyg pareiga, kurią jis atlikdavo be jausmų.
***
Rūta augo namuose, kur menas buvo laikomas laiko švaistymu. Jų medinis namas miestelio pakraštyje girgždėjo grindimis ir kvepė drėgme. Motina, pavargusi nuo pamainų vietinėje siuvimo fabrike, kartodavo: „Piešiniais nepasisotinsi“. Tėvas, amžinai dingęs garaže su rūdijančiais automobiliais, tik gūžtelėdavo pečiais, kai Rūta rodydavo jam savo eskizus.
— Rūta, vėl savo „meistrystes“? — motina įlindo į palėpę, kur dešimtmetė mergaitė sėdėjo su piešinių albumu, trindama rankas į išblukusį prijuostę. — Geriau bulves nuluptum.
— Tai ne meistrystės, mama, — tyliai atsakė Rūta, užsidengdama saulėlydžio piešinį, kurį matė vakar pro langą. — Tai aš.
Motina atsidusDabar, žvelgdama pro savo naujo buto langą į miestelio gatvelę, Rūta suprato, kad viską padarė teisingai – jos kelias buvo be kompromisų, tik į priekį, į savo pačios šviesą.
