Mėlynaakis iš sapno
Rimantas nežino nei motinos švelnių rankų, nei tėvo šilto balso. Jis neprisimena nieko, tik pilkius, vienodus koridorus ir auklėtojų tylius žingsnius. Tarsi būtų gimęs ne moters, o tiesiog Kauno vaikų namų sienų viduje. Kiti turėjo atsiminimų fragmentų – lopšį, kvepiančias pūkas, šiltas delnas. Jis – tik plastikinių žaislų šaltį ir vandens burbuliojimą prausyklėje.
Bet naktim viskas buvo kitaip.
Sapnuose prie jo ateidavo moteris. Ji atsisėsdavo šalia, apkabindavo, glostydavo per galvą ir tyliai šnabždėdavo kažką švelnaus. Jos akys buvo kaip pavasario dangus po audros – švarios, mėlynos, be galo artimos. Jis pabūsdavo ir ilgai žiūrėdavo į lubas, bijodamas pajudėti, kad neišsilakstytų to sapno šiluma. Visą dieną po to jis būdavo tylus, bet ne toks niūrus – tarsi dalelė jos švelnumo pasiliktų su juo.
Realybėje viskas buvo kitaip. Kiekvieną dieną į vaikų namus ateidavo „svečiai“ – galimi įtėviai. Vaikai apsipuošdavo, mokydavosi eilėraščių, užsivedinėdavo priverstinas šypsenas. Jie pešydavosi dėl dėmesio, stumdydavosi, vieni kitiems kišdavosi į žodį. O Rimantas stovėdavo šalin. Jis nevaidindavo, nešypsojavosi, nešikšterdavo dėmesio – jis laukdavo. Ne bet ko. Būtent tos moters su sapnų akimis.
„Rimantai, na nusišypsok, na prašau!“ – maldavo auklėtoja.
Bet jis tik užsispyrusiai raukė kaklą ir atsisukdavo. Jis žinojo, kad neis su svetimais. Jis ją atpažins – tą, kuri jam sapnuoja.
Vieną dieną į vaikų namus atvyko delegacija – vaikų namų jubiliejaus proga. Kameros, fotografai, krūva nepažįstamų veidų. Rimantas, kaip įprasta, atsisėdo tolimame kampe, kad netrukdytų. Bet žvilgsnis užkabino vieną moterį. Aukšta, liekna, su trumpuku ir ta pačia – iki žąsų odos pažįstama – šypsena. O akys… tos pačios! Jo kvėpavimas sutriko.
Ir staiga – ji pažiūrėjo tiesiai į jį. Jų žvilgsniai susitiko, ir jis pirmą kartą gyvenime… nusišypsojo.
Auklėtoja numetė arbatą iš puodelio. Per šešerius metus vaikų name Rimantas niekada nesišypsojo. O čia – staiga, pats, šviesiai ir iš tikrųjų.
Moteris priėjo. Atisėdo šalia. Jis nenukreipė žvilgsnio. Klausė, juokėsi, klausinėjo. Ir visai nebijojo. Su ja buvo taip pat, kaip jo sapnuose – lengva, saugu, tikra.
Vėliau ji pradėjo pas jį užeiti. Be kamerų, be delegacijų. Atnešdavo knygų, kartu vaikščiodavo kieme, aptardavo debesis ir miestus, kuriuose ji buvo lankiusi. O po to išnyko. Visam mėnesiui. Rimantas neklausė auklėtojų – bijojo išgirsti, kad ji daugiau negrįš.
Bet ji sugrįžo. Atėjo paprastu striukėje, be makiažo. Ir pasakė:
„Rimantai, aš atėjau tave pasiimti namo. Tu būsi mano sūnus“.
Jis netikėjo. Gailėjo, ar tai nesapnas. Spaustelėjo save – skauda. Vadinasi, tiesa. Jis neišsiveržė nė žodžio, tiesiog apkabino ją. Ilgai. Tyliai. Taip, kaip tik jis mokėjo.
Vėliau ji supažindino jį su savo vyru. Tas buvo paprastas ir geraširdis, iš karto priėmė berniuką kaip savo. Kartu jie pradėjo gyvenimą iš naujo. Pirmasis pyragas naujame bute. Pirmoji išvyka į mišką. Pirmas vakaras, kai nereikėjo užmigti po svetimų žingsnių koridoriuje.
Rimantas daugiau nebegrįžo į vaikų namus. Tik kartais, praeinant pro veidrodį, pastebėdavo, kad jo akyse atsiranda ta pati šviesa – mėlyna, šilta, kaip jos. Jo naujos mamos. Tikrosios.