— Senelė, o ar gali būti dar kieno nors senelė?
— Ką tu čia išminčiau, Žibuokėle? Nesuprantu.
— Žinai, senelė, visi kiemo vaikai turi seneles. Vieni – vieną, kiti – dvi, o aš turiu net keturias. Dvi savas ir po vieną iš mamos bei tėčio pusės. O Andriukui – nė vienos. Man jo taip gaila.
— Tai tu nori, kad aš būčiau jo senelė?
— Oi, senelė, kaip tu čia… Ne atiduoti tą – o pasidalinti. Kad ir jam keptum blynų, megztum šiltą šaliką žiemai.
— Ak tu, svogūnų liūdna… Andriukas turėjo senelę Nadį. Mes su ja draugavome nuo pat mažens. Mokyklinės draugės, kaip du vandens lašai. Tik ji žuvo… Tos nelaimėje. Būtent tada, kai Andriukas gimė.
— Senelė, ko tu verksti?
— Sunku, mažute. Jie su seneliu važiavo į gimdymo namą sutikti Andriuko mamą. Išvažiavo ryte. O jų link – didžiulis sunkvežimis. Vairuotojui užsnūdo… Susidūrimas. Jų nebėra. Oi, kaip skauda…
— Senelė… Neverk. Aš vis tiek pakviesiu Andriuką pas mus. Jis mėgsta tavo blynus. Ir megzk jam kojines Naujiesiems, gerai?
— Žinoma, megzsiu. Tik, Žibuokėle, nieko jam nesakyk. Jei mama nepasakojo – reiškia, taip reikia. Tu gi moki laikyti paslaptis?
— Moku, senelė. Pažadu.
— Štai mano protingutė. O dabar bėk į kiemą – jau greit pietūs.
Išlėkau į kiemą ir šokinėjau su virvele. Berniukai prie Sauliaus namo varžėsi, kas toliau nuspjaus. Laimėjo Saulius – iš veidų matyti: juokėsi, o Kostas su Andriuku niūrėjo.
— Vaikinai! Kažkas įsikėlė į tuščią namą! Eikime pažiūrėti!
— Kas paskutinis – tas paršio uodega!
Būriu nulėkome į kitą gatvę. Namas stovėjo tuščias jau antrą vasarą. Bet šiandien prie jo – krovininis automobilis, vyrai nešasi baldus. Pribėgome. Vienas storas dėdė nusiėmė kepurę, nubraižė prakaituotą kaklą:
— Vaikinai, kur čia galima vandens atsigerti?
— Aš galiu iš namų atnešti!
— Arba prie kolonėlės!
— Parodysite?
— Eikite, parodysime. O ką jūs atsivežėte?
— Senutę. Senelę. Būkite su ja geri, gerai? Ji liko viena. Tai viskas, ką žinau.
— Mes geri! O ar galima rytoj ateiti susipažinti?
— Žinoma, ateikite.
Išsiskyrėme po namus, o Andriukas liko. Jis svajojo tapti vairuotoju. Jam patikdavo net benzino kvapas. Jis užlipo ant obelės prie namo ir tyliai stebėjo.
Staiga po medžiu pasigirdo balsas:
— Atsiprašau, berniuk. Nenoriu trukdyti, bet man nėra kur nakvoti. Pametiau raktus. Ar galėtum įlįsti pro langą ir atidaryti duris?
Andriukas sustingo, tada linktelėjo.
— Mano vardas Andriukas. Aš jums padėsiu. Tik man reikia, kad dėdės pakeltų.
Nusokęs nuo medžio, jis atsidūrė šalia mažytės senelės su šiltais akimis.
— O kokių pyragų mėgsti, Andriukėli?
— Su uogiene. Ir dar su svogūnais bei kiaušiniu!
— Prisiminiau. Po poros dienų kviesk draugus – pyragų valgyti.
Jis įlindo pro langą, atidarė duris. Namuose buvo dulkiuota ir tuščia. Kažkur sudrėkino marškinėlius – nusiminė. Mama užpyks. Bet senelė pasakė, kad priJis išlindo atgal į sodą su šypsena, nes žinojo, kad dabar turės ne tik naują draugę, bet ir antrą senelę, kuri šildys jo širdį.