Sėdžiu ant žemės virtuvėje ir žiūriu į raktų pakabuką jis atrodo toks svetimas. Vakar tai buvo mano automobilis. Dabar mūsų, bet tik ne taip, kaip norėčiau. Ir ne, nesureikšminu. Man tiesiog pažodžiui iš po nosies atėmė automobilį, o paskui privertė jaustis kalta, kad jaučiu pyktį.
Prieš du mėnesius vyras ėmė nuolat kartoti, jog mums reikia mąstyti brandžiau ir pertvarkyti gyvenimą. Buvo ta jo fazė kalba ramiai, šypsosi, atrodo, viskas tik dėl mūsų gerovės. Aš nesipriešinau. Dirbu, susimoku už savo dalykus, nieko ypatingo nereikalauju. Vienintelis daiktas, kuris tikrai buvo MANO mano automobilis. Pirktas už mano uždirbtus pinigus, po truputį mokamas, prižiūrimas ir tvarkomas mano rankomis.
Vieną trečiadienio vakarą grįžau namo ir radau vyrą svetainėje aplink išmėtyti popieriai. Nebuvo nieko ypač įtartino, bet erzino, kaip greitai jis tuos lapus sugrūdo, kai įėjau. Paskui pasakė, kad bendravo su kažkuo dėl palankesnio varianto, kad galime sutaupyti, ir reikėtų šį tą pakeisti. Nespaudė, bet išdėstė viską taip, lyg turėčiau pasakyti šaunu. Tik linktelėjau ir nuėjau maudytis.
Kitą dieną uošvė užklupo be įspėjimo. Atsisėdo virtuvėje, atsidarė spinteles, kaip pas save namuose, ir ėmė aiškinti, kad šeima yra viena, jog santuokoje nėra mano ir tavo, kad jei esame tikra šeima, neturime būti smulkmeniški. Klausiau viduje atrodė keista, nes ji niekada taip nekalbėdavo. Rodos, kažkas iš anksto parašė scenarijų. Po dvidešimties minučių supratau ji tikrai neatėjo dėl kavos.
Tą vakarą vyras pasakė, kad turi nedidelį prašymą. Prašė, kad duočiau automobilio dokumentus ir registracijos liudijimą, nes ketina vežti į techninę apžiūrą, reikia pataisyti registraciją. Man nepatiko, bet nenorėjau pyktis. Išėmiau segtuvą iš stalčiaus, atidaviau. Jis paėmė lengvai, kaip nuotolinio pultelio. Tik tuomet pirmą kartą supratau, kad per daug pasitikiu.
Praėjo kelios dienos ir vyras ėmė dingti tvarkyti reikalų. Grįždavo, lyg padaręs kažkokį didelį darbą, patenkintas. Sekmadienio rytą girdėjau, kaip kalbasi telefonu koridoriuje. Nekalbėjo pašnibždom, bet naudojo tą toną, kuriuo žmonės bando atrodyti svarbesni. Keli kartus pasakė taip, žmona pritaria ir jokių problemų, ji žino. Išėjau iš miegamojo ir jis akimirksniu baigė pokalbį tarsi būčiau jį pagavusi. Paklausiau, kas vyksta, o jis tik atsakė, kad nesikiščiau į vyriškus reikalus.
Penktadienį po darbo nuėjau į parduotuvę, grįžau automobilio prie daugiabučio nėra. Pagalvojau, kad vyras pasiėmė. Parašiau jam neatsakė. Paskambinau nepakėlė. Po 40 minučių atėjo žinutė su dviem žodžiais: Nesifilmuok. Tą akimirką mane užvaldė nerimas. Ne dėl automobilio dėl požiūrio. Kai iš tavęs atiminėja daiktą ir rašo nesifilmuok, vadinasi, jau ruošia tave, kad atrodytum kvaila.
Parėjo vėlai, ne vienas su uošve. Abu įžengė į svetainę kaip kontroliuotojai. Jis atsisėdo, ji atsisėdo, o aš stovėjau ir tik stebėjau. Tada jis ištraukė automobilių raktus iš kišenės ir padėjo ant stalo kaip įrodymą, kad yra šeimos galva. Pasakė, jog jau perrašė automobilį savo vardu, nes taip logiškiau šeimai.
Tiesiog praradau žadą. Ne todėl, kad nesupratau, o todėl, kad nebegalėjau tikėti. Pasakiau jam, kad tai mano automobilis, mano pirkinys, mano įmokos. O jis žiūrėjo, lyg tikėtusi pagyros, ir pranešė, kad gelbėja mane. Jei kas nutiktų santuokai, galėčiau jį šantažuoti automobiliu, todėl saugiau, kai jis jo vardu kad šeima būtų rami ir neliktų mano prieš tavo.
Uošvė įsiterpė tiksliai, kaip tikėjausi. Pasakė, kad moterys labai keičiasi, kad šiandien geros, o rytoj blogos, todėl sūnus tik saugo savo interesą. Tą akimirką nežinojau, ar juoktis, ar verkti. Stovėjau savo pačios namuose ir girdėjau, kaip man aiškina moralą, apkalba kaip grėsmę, kol kartu atiminėja kontrolę iš mano gyvenimo.
Pasakė, kad jei mylime vienas kitą, nesvarbu, kieno vardu automobilis, vis tiek aš juo važinėsiu. Šis įžūlumas labiausiai prislėgė. Ne tik paėmė, bet dar ir bandė įtikinti, kad viskas gerai, nes leis man vairuoti. Tarsi būčiau vaikas, kuriam duodama leidimo.
Tada padariau kvailiausią dalyką puoliau teisintis. Pasakiau, kad nesu priešas, nenoriu išeiti, man tiesiog nepatinka priimtas sprendimas. Jis iškart pasinaudojo. Pasakė štai, pati pripažįsti, kad priimi asmeniškai. Pavertė mano jausmą problema jo veiksmas pasidarė nebe problema.
Kitą dieną, kol jis buvo darbe, nuėjau prie savo dokumentų stalčiaus ir pradėjau ieškoti kopijų. Rankos drebėjo ne iš baimės fiziškai, o todėl, kad aiškiai supratau, kaip lengva prarasti kažką, kuo pasitiki. Radau seną automobilio pirkimo sutartį ir įmokų kvitus. Bet labiausiai sukrėtė tai, ką atradau išrašas su data prieš dvi savaites, pasirašytas lyg mano ranka. O juk niekada tos parašos nedėjau.
Tai nebuvo ekspromtu sugalvota idėja. Viskas buvo apgalvota iš anksto.
Taigi sėdžiu koridoriuje ant grindų. Nesureikšmindama, tiesiog nebebuvo jėgų stovėti. Tą akimirką automobilis man nebebuvo svarbiausias dalykas. Galvojau, kaip greitai tas, su kuriuo miegi po viena antklode, gali pamatyti tavyje ne partnerę, o riziką, kurią reikia neutralizuoti. Ir kaip lengvai jo motina gali dalyvauti šiame procese, aiškindama moralą, tuo pačiu atimant iš manęs kontrolę.
Vakare, kai jis sugrįžo, nieko nesakiau. Tik atsidariau telefoną ir pradėjau keisti slaptažodžius. Bankas, el. paštas, viskas. Atidariau naują sąskaitą banke. Persivedžiau ten savo asmeninius pinigus. Ne ruošdamasi karui, o supratusi viena tas, kuris sugeba paimti tavo automobilį parašu, gali atimti ir tavo ramybę šypsena.
Jis pastebėjo pokyčius. Staiga tapo malonus. Nupirko man ką nors skanaus, klausė ar gerai jaučiuosi, sakė, kad myli. Ir tai mane tik labiau supykdė. Nes meilė nėra maišelis pyragėlių po to, kai atimi man nepriklausomybę. Meilė ne daryti tokių dalykų išvis.
Gyvenu keistoje tyloje. Mes nebesibarame, nesiriejame. Bet aš jau esu kitokia. Dabar žiūrėdama į automobilio raktus nejaučiu džiaugsmo jaučiu kontrolę. Ir negaliu apsimesti, kad viskas gerai, vien dėl to, kad kas nors sako tai dėl šeimos gerovės.
Kartais galvoju, kad didžiausia išdavystė ne neištikimybė, o tai, kai tavyje pamato riziką, o ne partnerį.
Kai žmogus atima iš tavęs tai, kas tavo, apgaulės būdu, ir paskui kalba apie šeimą ar tai meilė, ar tik kontrolė?
Ką patartumėt man dabar tyliai ruoštis išėjimui, ar kovoti, kad per teismus atgaučiau viską, kas mano?
