Senutė ant suolelio prie namo, kurį visą gyvenimą vadino savuoju, nors dabar jame gyvena kiti.

Aldona sėdėjo ant suolelio prie seno namo, kuriame praleido visą savo gyvenimą. Dabar jis priklausė kitiems žmonėms, o ji gyveno pas juos jų malone. Kaip taip nutiko, Aldona nesuprato. Atrodė, kad gyveno teisingą gyvenimą, niekam blogo nelinkėjo, vienintelį sūnų užaugino.

Bet sūnus pasirodė ne toks, kokį ji jį auklėjo… Aldona sėdėjo ir mąstė, visą savo gyvenimą skirstydama į atskiras dalis, o karčios ašaros riedėjo skruostais… Prisiminimai pradėjo nuo vestuvių su mylimu vyru Jonu. Po metų susilaukė sūnaus Pauliaus. Vėliau gimė dvyniai – berniukas ir mergaitė. Bet vaikai buvo silpni ir neišgyveno nė savaitės. Netrukus Jonas mirė nuo apendicito – gydytojai laiku nepripažino priepuolio priežasties, prasidėjo peritonitas, o tada jau buvo per vėlu…

Ilgai Aldona liūdėjo dėl vyro, bet ašaromis nesugrąžinsi praeities, gyvenimas tęsėsi. Į kitas vedybas nenorėjo, nors buvo ir piršlių. Aldona baiminosi, kad Pauliaus nesutartų su patėviu, todėl visiškai atsidavė sūnaus rūpinimui ir auklėjimui.

Paulius užaugo ir pasirinko savo kelią – toliau nuo motinos, mieste. Ten įgijo profesiją, ten pat vedė ir pradėjo gyventi savaip. O Aldona liko viena savo mažame name, kurį dar Jonas pastatė jiems susituokus. Taip ji išgyveno iki gilios senatvės.

Paulius kartais aplankydavo seną mamą – kapodavo malkas, nešdavo vandens, dar kai ką padėdavo. Tačiau su kiekvienais metais Aldonai vis sunkiau ir sunkiau buvo gyventi vienai. Laikė tik ožką ir vištas, bet ir joms reikėjo priežiūros.

Vieną dieną Paulius atvyko su nepažįstamu vyru.

– Sveika, mama, – pasisveikino sūnus.

– Sveikas, Pauliuk.

– Čia mano draugas – Eugenijus, susipažinkite, – tęsė sūnus. – Namą nori pažiūrėti dėl pirkimo. O tau vienai čia bus per sunku gyventi, važiuosi pas mane į miestą.

Aldona iš netikėtumo atsisėdo ten, kur stovėjo.

– Nesijaudink, mama. Mano žmona ne prieš. Mes tavimi pasirūpinsime, būsi soti, šilta ir padėsi su anūkais. Jie jau tavęs laukia, nuolat klausia, kada pas mus atvyksi baba Aldona.

Paaiškėjo, kad už Aldoną viskas nuspręsta. Ką jai daryti, senai? Vienai jau sunku ūkyje susitvarkyti, tai bent už anūkus galės prižiūrėti.

***************

Šitaip ir pardavė Aldonos namą – greitai ir be rūpesčių. Prieš išvykdama senolė ilgai atsisveikino su namu. Apžiūrėjo kiekvieną jo kampą, kuris priminė praeities atsiminimus. Išėjus į sodą, už tvarto, pasitiko visiška tyla, nuo ko dar stipriau suspaudė širdį. Dar neseniai ten žviegė kiaulės, kriuksėjo karvės, mekėjo ožka ir lakstė vištos. Dabar ten buvo tušta.

Grįžtant iš sodo, paėmė žiupsnelį žemės, kurioje dirbo dieną ir naktį.

Sunku buvo Aldonai atsisveikinti su gimtomis vietomis, kaimu, kur gimus buvo ir visą gyvenimą praleido. Visos kaimynės verkė, atsisveikindamos su Aldona, žadėjo melstis už jos gerovę naujoje vietoje.

Paskutinį kartą pažvelgusi į namą, ji nuvyko į sūnaus automobilį. Ką padarysi? Tokia ji, karti senatvė…

Iš pradžių gyventi pas sūnų buvo gerai. Didelių darbų nebuvo – bute nei pečių, nei gyvulių, viskas automatizuota ir po ranka. Aldona žaidė su anūkais, žiūrėjo televizorių.

Greitai už parduoto namo pinigus sūnus įsigijo automobilį. Aldona bandė jam prieštarauti, kad negalima taip greitai leisti pinigų, bet sūnus pertraukė ją vidury sakinio, aiškiai pasakydamas, kad ši tema jai uždaryta – senolei nereikia pinigų skaičiuoti, gyvena šiltame bute, viskuo aprūpinta, ir to turėtų užtekti!

Nuo to laiko Aldona šios temos nebekėlė, tik kažkur giliai širdyje liko apmaudas dėl sūnaus griežtų žodžių. Ji taip pat pastebėjo, kad įsigijus automobilį, sūnaus ir marčios santykiai su ja iškart pasikeitė, ir anūkai pasidarė nebe tokie paklusnūs ir malonūs, kokie buvo.

Giminaičiai senolės nebepastebėjo. Jiems ji nerūpėjo – ar valgė, ar gerai išsimiegojo, ar neskauda, ar ko nors nereikia…

Ir toliau buvo tik blogiau: prie stalo nebekviečiama, jau ir nebesikalbėdavo su ja. Galėjo grubiai atsakyti arba net aprėkti: netaip pasakė, ne ten atsistojo…

Sunku tapo Aldonai. Jei būtų žinojusi, kad taip greitai taps nereikalinga, niekada nebūtų sutikusi parduoti namo ir išvykti. Geriau jau būtų mirusi nuo šalčio ir bado savo namuose, nei gyventi taip šalia sielos artimo sūnaus prabangos ir būti jam svetimu žmogumi.

Aldona kasdien liūdėjo dėl savo trobos. Jei būtų įmanoma sugrįžti, neabejodama grįžtų atgal į kaimą. Bet juk namas parduotas, ten gyvena svetimi žmonės.

Neapsikentusi vieną dieną ji pasakė sūnui:

– Nesitikėjau, Pauliuk, kad tokia kartu bus mano senatvė ir gyvenimas tavo namuose. Gaunasi, kad tau pinigai buvo svarbesni už mane, tavo motiną. Aš išeinu nuo tavęs, nuo jūsų visų…

Sūnus nuleido akis ir nieko neatsakė, tik kai Aldona, surinkusi kuklų ryšulėlį, peržengė buto slenkstį, jam ant pečių mesta:

– Kaip rasi motina kelią, gali sugrįžti atgal.

Aldona tyliai uždarė duris ir jau laiptinėje leido ašaroms sroventi. Jai labai sunku buvo dėl to, kad sūnus net nebandė jos sustabdyti, apkabinti ir paguosti, kad tik tokius įžeidžiančius žodžius rado jai pasakyti, norėdamas kuo greičiau išvaryti.

***************

Daugiau nei parą Aldona keliavo į gimtąjį kaimą. Nakvojo stotyje, važiavo autostopu. Visą laiką akys buvo ašarotos. Nusiramino tik tada, kai pamatė savo gimtąjį namą. Nauji gyventojai jį suremontavo, nudažė, ir jis atrodė beveik taip, kaip kadaise, kai ji į jį atsikraustė su savo Jonu.

Kad namas dabar ne jos, Aldona nesvarstė. Tyliai įsliūkino į kiaulių tvarsto palėpę ir nusprendė gyventi ten. Svarbiausia – savo namuose.

Vienintele, bijojo, kad šeimininkai ją suras ir išvarys, kaip tai padarė gimtasis sūnus. Tada tikrai nebebūtų kur eiti. Ar nebent žemė po ja prasivertų, ir ji šoktų ten.

Nedaug Aldona slėpėsi tvarto palėpėje. Kitą dieną pats šeimininkas atėjo pašerti kiaulių. Išpylė maistą, pakėlė akis ir sako:

– Lipkit, babula Aldona, pakalbėti reikia.

Senolė nesitikėjo, kad ją taip greitai suras, ir nežinojo, ką daryti. Bet kokiu atveju, reikėjo pakalbėti su šeimininkais – bus, kaip bus! Viskas Dievo valioje.

Tai, ką išgirdo ji iš naujo namo šeimininko, niekaip nesitikėjo:

– Babula Aldona, – kreipėsi ramiai ir maloniai Eugenijus, kurį kadaise pristatė jos sūnus Paulius. – Mes su žmona žinome viską apie jūsų likimą. Jūsų sūnus paskambino ir pranešė, kad galite čia pasirodyti. Taip pat žinome, kad nesirutuliojote jo šeimoje. Apmąstę, siūlome jums gyventi su mumis visam laikui, jei nėra jums vietos sūnaus namuose. Tvarto palėpė, hipertrofijojancija su kiaulėmis neatitinka, taip ir nesitinka. Be to, pagal teisybę – tai jūsų namas. Jūs su vyru ją pastatėte, jums liko ji rūpintis. Kampelį tikrajai šeimininkei visada rasime! Sušilkite dabar, nusiprauskite, paskui jus pavaišinsime. Žmona ruošia gerą barščiai!

Nuostabai Aldona niekada nesvarstė tokios įvykių eigos. Ji vėl pravirko, tik šįkart nuo dėkingumo ašarų naujiems namų savininkams. Visai svetimi žmonės parodė daugiau užuojautos ir atjautos negu vienintelis gimtasis sūnus.

Peržengusi namo slenkstį, Aldona sunkiai laikėsi ant kojų. Čia viskas kvepėjo jos gyvenimu. Ji suprato, kad dėl sūnaus tapo bename savo gimtinėje. Širdis senos motinos verkė, o lūpos meldė Dievo pasigailėjimo Pauliui…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fourteen − 9 =

Senutė ant suolelio prie namo, kurį visą gyvenimą vadino savuoju, nors dabar jame gyvena kiti.