Seržantas pamatė mergaitę su rožiniu kupriniu vidury gatvės per lietų, tačiau pamatęs policininką, mergaitė numetė kuprinę ir kažkur nubėgo

Seržantas pastebėjo mergaitę su rožiniu kupranugariu lietingos gatvės viduryje, tačiau pamatęs pareigūną ji pametė daiktą ir pabėgo.
Policijos seržantas kaip įprasta patruliavo miesto centrą. Vakarinis lietus sutemdyjęs gatves, išsklaidė retus praeivius, skubančius namo po skėčiais. Patrulinės mašinos šviesos iš žvilgančio asfalto išrovė keletą figūrų.
Jis važiavo lėtai, budriai žvelgdamas aplink. Ilgametė patirtis šnibždėjo: blogas oras dažnai neša netikėtumų.
Kryžkelėje jis išvydo keistą vaizdą vienutė mergaitė stovėjo tiesiai gatvės viduryje, tarsi pamesta žaislas. Pilkasis apsiaustas dengė jos liesus pečius, o už nugaros kabojo ryškiai rožinė kuprinė.
Seržantas iš karto susirūpino, sumažino greitį ir sustabdė automobilį.
Mergaite! sušuko jis, išlipdamas į lietų.
Balsas atgarsėjo tūkstančiu aidu tuščioje gatvėje. Mergaitė krūptelėjo, apsidairė, žvilgtelėjo į policininką ir staiga nuskubo iš vietos.
Stok! rėkė seržantas, pradedamas vytis.
Jis matė, kaip ji, bėgdama, staiga numetė kuprinę ant šlapio asfalto, o pati pasukSeržantas iš paskui įžengė į tamsią aikštelę, bet mergaitės nebematė, tik iš tolo girdėjo jos žingsnius nykstant tarp lietaus kroplių.