Šešėliai virtuvėje
Kai Martynas trečią kartą pamatė virtuvės stale kruopelę kriaušių pyrago, kurio tikrai neatsinešė, baimė neatejo. Nustebimo taip pat nebuvo. Tik nuovargis – sunkus, įsirėžęs į kaulus. Jis buvo pavargęs nuo bemiegės naktys, nuo kelionių į darbą per drėgną miestą, kur praeiviai jau seniai nebežiūrėjo į akis. Pavargęs nuo tuščių pokalbių, nuo svetimų istorijų apie kurortus ir gadgetus, nuo šypsenų, kurias teko spausti. Bet labiausiai jis pavargo nuo vienatvės. Ji neišnykdavo nei traukinių stotyse, nei garsioje muzikoje, nei begaliniuose serialuose. Ji buvo šalia. Prie stalo. Sofos kampe. Neatsakytuose žinutėse, kurios kabėjo messendžeryje.
Jis gyveno vienas beveik trejus metus. Po Algėtos išėjimo butas dar ilgai saugojo jos kvapą – švelnų, su levandų notomis. Dabar čia bekvapė. Tuštuma, jei ji tik turi kvapą. Tyli, sterili ramybė. Ne ramybė – beorė erdvė, kur viskas savo vietoje, o sielos – nėra.
Pyragas pirmą kartą pasirodė šeštadienio rytą. Tvarkingas gabalėlis lėkštėje, tarsi ką tik iš orkaitės. Martynas nusprendė: nuovargis juokiasi. Gal nusipirkęs kepyklėlėje ir pamiršo? Antrą kartą – antradienį. Tas pats pyragas, dar šiltas, su subtiliu vanilės aromatu. Pagalvojo apie draugą Dainą, kuris turėjo atsarginį raktą. Bet Dainas buvo atostogų, kėlė nuotraukas su Karelijos ežerų, juokėsi iš vietinių uodų.
Trečią kartą Martynas supjaustė pyragą. Paprastas, su vanile, šiek tiek karamelizuotas viršuje. Skonis – lyg iš vaikystės, kaip kepdavo teta kaime: saldus, su dideliais kriaušių gabalėliais. Jis nevalgė – žiūrėjo. Pyragas buvo pernaujas, tarsi kas tik paliko jį ir išėjo. Susukė gabalėlį į foliją, paslėpė šaldytuve, lyg įrodymą. Patikrino spyną – sveika. Langai – užrakinti. Raktai – pas jį, pas Dainą ir pas tėvą, kuris gyveno užkampyje ir tikrai nesiūstų į Kauną su pyrago gabalais. Viskas susidėjo. Tik ne pyragas.
Naktį jam sapnavosi virtuvė. Ne tik kambarys – gyva, kvėpuojanti. Šviesa švelni, kvepėjo kriaušėmis ir švarumu, lyg po lietaus. Kažkas ten buvo, nematomas, bet artimas. Jis pabudo trečią nakties, nuėjo vandens – ir sustojo. Kiaulytėje gulėjo šaukštas. Šlapias. Nors vakarieniavo sumuštiniais – be indų. Širdis smogė, bet ne iš siaubo. Iš keisto atpažinimo: čia neatsitiktinumas.
Sekančias dienas viskas tapo… kita. Vos pastebimai. Nesuprantamai. Jo puodelis atsidūrė kitame stalo gale. Ant sofos antklodė buvo susukta kitaip – nerangiai, bet pažįstamai. Veidrodis prieškambyje truputį pasisuko. Marškiniai, mesti į skalbinius, kabėjo ant kėdės. Nebaisu. Ne kaip siaubo filmuose. O lyg kas nors buvo šalia. Atsargiai. Beveik švelniai. Tarsi kas nors grįžta ten, kur kadaise buvo namai.
Po truputį Martynas pradėjo kalbėti į tuštumą. Iš pradžių su ironija, tarsi tyčiojantis iš savęs, tikrindamas, ar aidas atsakys. Vėliau – rimčiau. Jo balsas skambėjo keistai natūraliai tyloje. Jis juokėsi. Klausė patarimų. Kaip anksčiau su Algėta, kai ji sėdėjo priešais, šildydama delnus ant puodelio, ir klausėsi, netrukdydama. „Ar tau atrodo, kad pradėjau daugiau gerti arbatos?“ arba „Ar atsimeni, kaip pykstam dėl užuolaidų, o paskui tylėjom savaitę?“. Kartais jam atrodė, kad girdi atsakymą. Ne žodžius – jausmą. Pauzę, kurioje oras tapto šiltesnis, storesnis. Tarsi sienos ne tik girdėjo, bet ir klausėsi.
Kartą jis neištvėrė. Nupirko dvi arbatas kavinėje – vieną sau, antrą be priežasties, nes kitaip negalėjo. Padėjo antrą puodelį priešais. Atsargiai. Ne iš tikėjimo, o iš būtinybės. Kad pripažintų: kažkas čia yra. Bent šiek tiek. Bent užuomazga.
Taip truko dešimt dienų. Tada atėjo Algėta.
Atidarė duris savo raktu, padėjo kuprinę prie slenkstio ir pasakė:
„Pamiršau, kaip kvepia tavo butas.“
Ji stovėjo, šiek tiek susiraukusi, lyg bijodama, kad ją išvarys. Martynas žiūrėjo į ją kaip į miražą: artima iki drebulio, bet lyg iš kitos realybės. Žodžių nebuvo. Gerklę kamšo klausimai, kurie kauptis mėnesiais. Ji neverkė. Jis – taip pat. Jie atsisėdo prie stalo. Tarp jų – tyla, pilna nepasakyto.
Ji pakėlė žvilgsnį ir paklausė:
„Ar jautėi, kad buvau šalia?“
Jis linktelėjo. Lėtai, vos pastebimai, bijodamas, kad judesys ją gąsdins.
„Negalėjau negrįžti. Bent taip. Bent per kvapą. Bent per smulkmenas. Ilgausi ne tavęs – to, kuo buvome.“
„Tu buvai. Šešėlis.“
„Šešėlis“, – atsiliepė ji. „O dabar… aš išeisiu. Ištikimai. Be pėdsakų. Ir be skausmo.“
Jis žiūrėjo į ją kaip į kažką trapią, besislapstančią, bet jau ne savą.
„Dar puodelį arbatos?“ – paklausė jis.
Ji nusišypsojo – lengvai, su verianti skausmu.
„Dar vieną. Kol esu šešėlis.“
Jie gėrė arbatą virtuvėje. Vienas vakaras. Vienas aromatas. Vienas atsisveikinimas, kuris neskaudino. Tik paliko šilumą, kaip iš seno laiško, rasto stalčiuje.
Ji išėjo. MartynBet šį kartą vienatvė jau neberūstė, nes jis žinojo – kai kurie šešėliai nors ir dingsta, palieka užuomazgą, kad niekas nėra tikrai pamiršta.
