Šiandien perskaičiau naujieną apie moterį, kuri nugyveno net 117 metų. Mokslininkai mano, kad jos ilgaamžiškumas atskleidžia, kaip senatvė ir ligos kartais gali būti visiškai atskirti viena nuo kitos.
Ona Didžiulytė buvo vyriausia pasaulyje moteris, kai praėjusių metų mirė Lietuvoje. Tačiau jos genomo tyrimai parodė, kad biologiniu požiūriu ji galėjo būti daug jaunesnė.
Visuomenė ir sveikatos ekspertai visada žavėjosi superšimtmečiais tais, kurie sulaukia bent 110 metų ir bandė suprasti, kas leidžia jiems tiek ilgai išlikti sveikais.
Prieš mirtį 2024 m. rugpjūtį Didžiulytė sutiko padėti lietuvių mokslininkams. Kai jai buvo 116, jie paėmė jos kraujo, seilių, šlapimo ir išmatų mėginius, kad ištirtų genetiką ir mikrobiomą, lygindami rezultatus su kitais to paties amžiaus žmonėmis.
Nors ji turėjo keletą senatvinei amžiui būdingų problemų, jos organizme buvo mažai uždegimo požymių, sveikesnė žarnyno mikroflora ir jaunesnio amžiaus epigenomas tai reiškia, kad jos genų veikla buvo panašesnė į jaunesnio žmogaus.
Mokslininkai Didžiulytę pavadino išskirtiniu atveju, nes jos genetiniame kode buvo retų variacijų, kurios, atrodo, saugojo nuo dažnų ligų širdies problemų, diabeto ir neurodegeneracinių sutrikimų, tokių kaip Alzhaimerio ir Parkinsono ligos.
Tyrimai, paskelbti žurnale Lietuvos Medicina, parodė, kad šie rezultatai atveria naujas galimybes suprasti sveiką senėjimą ir galbūt padidinti gyvenimo trukmę.
Nors genetiką svarbiausiu veiksniu laikė pati Didžiulytė, mokslininkai taip pat pastebėjo jos gyvensenos ypatumus. Superšimtmetė kasdien valgė po tris varškės desertus, kas galėjo palaikyti virškinimą ir svorį. Ji laikėsi tradicinės lietuviškos mitybos, gerai miegojo, buvo fizinio aktyvumo ir puikios psichinės būklės.
Ji taip pat buvo aktyvi socialiai domėjosi skaitymu, grojo armonika ir rūpinosi savo sodu. Kitaip tariant, gyveno įvairialypį gyvenimą.
Visa tai rodo, kad senatvė ir ligos kartais gali nebūti tiesiogiai susijusios, rašė mokslininkai, ir tai verčia permąstyti įprastą požiūrį, kad šie dalykai visada eina ranka.
Ši istorija mane įkvėpė. Galbūt ilgaamžiškumas priklauso ne tik nuo genų, bet ir nuo paprastų, tvarkingų įpročių bei džiaugsmo mažais dalykais. O gal svarbiausia gyventi su širdimi atvira pasaulio grožiui.
