Šiandien man trisdešimt treji, tačiau vis dar su gėda prisimenu tai, ką padariau būdama aštuoniolikos, vos nesulaukusi devyniolikos.
Mokausi Vilniaus universitete, mano gyvenimas buvo lengvas ir patogus.
Mes nebuvome turtingi, bet nieko netrūko: mama dirbo matematikos mokytoja gimnazijoje, o tėtis odontologu.
Mūsų namuose nuolat jautėsi stabilumas, visada buvo valgymas, tvarka.
Turėjome Zofiją, moterį, kuri kartą per savaitę talkino tvarkant namus, tad vienintelė mano pareiga buvo laikyti savo kambarį švarų ir gerai mokytis.
Nuo vaikystės buvau pratusi: mano darbas tik gauti gerus pažymius bei nesukelti rūpesčių.
Universitete turėjau vaikiną daugiau nei metus.
Vytis buvo ramus, taktiškas, kilęs iš tokios pat šeimos kaip ir aš.
Jis puikiai mokėsi, buvo mandagus, mano tėvai jį mėgo.
Eidavome į kiną, valgydavome ledus, vaikštinėjome Bernardinų sode.
Gyvenimas buvo ramus ir nuspėjamas be jokių dramų.
Tuomet dar nesupratau, koks didelis privalumas yra ta kasdienė ramybė.
Vieną vakarą universiteto draugės gimtadienyje susipažinau su Simu.
Jis atvažiavo motociklu, aprengtas visiškai kitaip nei mano pažįstami, kalbėjo garsiai, juokėsi iš širdies, nebe mokėsi, dirbo mechaniku autoservise.
Nuo tos pačios nakties jis pradėjo manęs ieškoti.
Rašydavo žinutes, laukdavo prie universiteto, sakydavo: Tu per graži, kad būtum su pilkais pionieriais.
Pradėjau slapta susitikinėti su juo.
Melavau Vytui, melavau tėvams, draugams.
Su Simu viskas buvo jaudulys pasivažinėjimai motociklu, alus senamiestyje, tranki muzika, ištrūkimai iš namų.
Jaučiausi gyvai, kitaip, maištingai.
Praėjus vos keliems mėnesiams Sima pasiūlė gyventi kartu.
Nepajėgiau nutraukti santykių su Vytučiu nežinojau kaip, tačiau vis tiek sutikau išeiti iš namų.
Vieną vakarą susikroviau drabužius, nepastebėta tėvų, palikau raštelį ir išėjau.
Nuėjau į Simo namus nedidelį butą Žirmūnuose, kur jis gyveno kartu su tėvais.
Čia prasidėjo tikrovė.
Būstas buvo mažas ir netvarkingas, kampe triskart užvirus kavai, virtuvė atrodydavo tarsi po karo.
Anksčiau keldavausi į paskaitas, dabar kepti blynų, plauti grindis, valyti vonią, skalbti rankomis.
Nemokėjau gaminti nieko, išskyrus ryžius su kepta vištiena.
Jo mama žiūrėjo kreivai, kai vakarienė buvo paprasta, tėtis viskuo skųsdavosi.
Verkdavau vonioje jaučiausi nenaudinga.
Metų universitetą, nes nebeturėjau pinigų kelionei ir laiko mokslams.
Simo elgesys pradėjo keistis.
Servise gerdavo alų vos pasibaigus darbui sakydavo, dėl karščio. Savaitgaliais dingdavo su draugais.
Parėjęs būdavo girtas, rėkdavo, priekaištaudavo, kad namai netvarkingi, esą nesu tikra moteris. Sakydavo, kad esu išlepus, be vertės, kad tėvai padarė mane bejėge.
Jaučiausi tarsi spąstuose neturėjau nei pinigų, nei išsilavinimo, nei kur eiti.
Dienos ėjo.
Mintimis vis sugrįždavau į buvusį gyvenimą švarų kambarį, minkštą lovą, universiteto knygas, mamą, kuri vis klausdavo, ar pavalgiau, tėtį, kuris veždavo mane automobiliu į universitetą.
Prisimindavau ir Vytį kaip tyliai rūpinosi manimi.
Stebėjausi, kaip galėjau visa tai iškeisti.
Vieną dieną apsisprendžiau.
Nieko niekam nesakiau.
Simo tėvai išsiuntė mane į pigią parduotuvę, esančią už pusvalandžio kelio pėsčiomis.
Jie žinojo, kad visuomet užtrunku.
Išėjau su tuščiu maišu, perėjusi kelis kvartalus vietoj parduotuvės nusėdau į pirmą autobusą, vežantį į namus pas tėvus.
Visą kelią drebėjau, bijojau jų reakcijos.
Prie durų mane pasitiko mama.
Ilgai stovėjome viena prieš kitą be žodžių, kol ji pravirko.
Aš irgi.
Praėjo beveik dešimt mėnesių, kai iš mano pusės negirdėjo nė balso.
Tėtis išėjo iš virtuvės ir tiesiog apkabino mane.
Tą naktį miegojau savo lovoje švariai, saugiai, be riksmų ir baimės.
Vytį praradau visam laikui jis buvo tarsi naujas žmogus, sustiprėjęs, jau peržengęs ankstesnį mūsų gyvenimą.
Tačiau atgavau savo tėvus.
Sugrįžau į universitetą.
Grįžau prie knygų.
Ir supratau tai, ką buvo skaudu pripažinti nebuvau nelaiminga anksčiau.
Mano gyvenimas nebuvo nuobodus.
Jis buvo stabilus.
Tik aš nesugebėjau įvertinti gero, kol nepažinau blogio.




