Siena jos naudai

Siena jos naudai

Rasa, kam tu kišiesi į šį pokalbį? Vilius net neatsisuko į mane. Jis stovėjo prie lango su vyno taure, platus pečiai, užtikrintas, kaip visada, ir kalbėjo tyliai, beveik švelniai, kas buvo blogiausia. Andrius klausė manęs, supranti? Tik manęs. Nedraskyk jo savo idėjomis.

Andrius Vaitkus, mūsų svečias, Viliaus partneris naujame logistikos projekte, žiūrėjo į savo lėkštę. Jis akivaizdžiai jautėsi nepatogiai. Mačiau, kaip jis truputėlį susitraukė ant kėdės ir suėmė šakutę, nors valgyti nelabai norėjo.

Aš tik pasakiau, kad miesto centre stovi tuščios didžiulės patalpos, išlaikiusi ramybę tarstelėjau.

Rasa. Vilius galiausiai atsisuko, ir jo akyse pamačiau tą žvilgsnį, kurį per dvidešimt septynerius metus išmokau atpažinti. Ne pyktis. Blogiau. Globėjiškumas. Tu puikiai pasirūpinai vaišėmis, stalas nuostabus, viskas labai šaunu. Gal geriau atnešk desertą, gerai?

Prie stalo sėdėjo dar keturi žmonės. Andriaus žmona Raminta, metė į mane trumpą žvilgsnį, kuriame kažkas priminė užuojautą. O gal man tik pasirodė. Atsistojau, surinkau kelias lėkštes ir išėjau į virtuvę.

Ten minutę pastovėjau prie kriauklės, žiūrėjau pro tamsų langą. Gatvėje krito smulkus, rudeniškas lietus, žibintų šviesos liejosi gelsvomis dėmėmis. Man penkiasdešimt dveji. Už nugaros, svetainėje, aidėjo pokalbiai, skambėjo juokas ir taurės. Iš šaldytuvo išėmiau tortą, kurį kepiau ryte, ir nešiau jį atgal.

Taip ir gyvenau.

Mūsų namas stovėjo prestižiniame Kauno rajone, kuriame praleidome visą bendrą gyvenimą. Vilius jį pastatė prieš penkiolika metų, kai verslas sparčiai kilo. Didelis, dviejų aukštų, su garažu ir sodu, kurį susikūriau viena, nes Vilius niekada neturėjo laiko, o samdytas sodininkas nuolat sodino ne ten, kur reikėjo. Namas buvo gražus. Svečiai visada sakydavo: koks nuostabus jūsų skonis, Rasa Vytautiene. Ir aš šypsodavausi, dėkodavau. Iš tiesų, kiekvienos užuolaidos, kiekvienos lentynos ir kiekvienos serbento krūmo šalia tvoros idėja buvo mano.

Tik namas priklausė Viliui.

Aš niekuomet nedirbau taip, kaip dirbo jis. Po universiteto, kur ir susipažinome, keletą metų dėčiau braižybą profesinėje. Vėliau gimė Dovydas, tuomet Viliaus verslas ėmė augti, prasidėjo persikraustymai, susitikimai, reikėjo priiminėti žmones namie, eiti į renginius, būti šalia vyro. Metus palikau darbą. Vilius sakė: kam tau ta menka alga, aš viskuo pasirūpinsiu. Ir iš tiesų rūpinosi. Dosniai, bet kiekvieną kartą, kai reikėjo pinigų saviems tikslams, turėjau prašyti arba taupyti iš buities likučio.

Papuošalus pradėjau gaminti netyčia, prieš dešimt metų, kai užklupus lietui likau sodyboje. Radau dėžutę su senais karoliukais, kuriuos kažkada nusipirkau ir pamiršau. Iki vakaro pabandžiau suverti vėrinį gavosi labai neblogai. Vėliau sukūriau dar vieną, ir dar. Draugės prašė padovanoti, vėliau siūlė pirkti. Nusipirkau įrankių, pradėjau dirbti su akmenimis, sidabro detalėmis. Tai tapo mano erdve, mano laiku.

Vilius į mano kūrybą žiūrėjo taip pat, kaip į pomidorų lysves užsiima, ir gerai.

Tu su savo karoliukais, kartais prunkštelėdavo, rodydamas naujausią mano kūrinį. Negi galvoji juos parduoti, turgun neši?

Neatsakydavau. Ką čia bepasakysi.

Dovydas užaugo, išvyko į Vilnių, ten susituokė, ten ir pasiliko. Susitikdavom per šventes. Jis sekmadieniais paskambindavo, pasiteiraudavo apie sveikatą, o aš klausdavausi apie jo darbą. Viskas normalu, gerai mylėjom vienas kitą, tiesiog kiekvienas turėjom savo gyvenimą.

Aš neturėjau.

Turėjau didelę gražią buitį, vyrą, svečius du kartus per savaitę, dalyvaudavom labdaros pietuose Vilius ten eidavo dėl naudingų ryšių, o aš buvau šalia, dėvėjau teisingą suknelę, turėjau tinkamą šypseną. Jo vizitinė kortelė solidus vyras, tvarkinga šeima, graži žmona, moka priimti žmones. Tai irgi darbas, žinau. Tik už jį niekas nemoka, net ačiū nepasako.

Laiškas atėjo vasarį. Paprastas vokas, notaras Laisvės alėjoje, vardas nepažįstamas. Atplėšiau virtuvėje, kai Vilius dar miegojo.

Mano mamos pusseserė, Ieva Vitkutė, kurios gyvenime mačiau gal tris kartus, o paskutinį kartą prieš kokius dvidešimt metų per laidotuves, mirė gruodį. Ji neturėjo vaikų. Paliko man patalpas. Ne butą, ne sklypą o seną dviejų aukštų gamybinį korpusą miesto centre, statytą penkiasdešimtaisiais, trys šimtai keturiasdešimt kvadratų. Jau seniai apleistą.

Perskaičiau laišką tris kartus.

Paskambinau notarui.

Taip, Rasa Vytautiene, viskas teisingai. Ieva Vitkutė specialiai nurodė jus vienintele įpėdine. Be to, žemės sklypas po pastatu taip pat įeina į palikimą. Dar devyniasdešimtaisiais įregistruota jos vardu, viskas gražu.

Žemė miesto centre? perklausiau.

Centre, taip. Nedidelė, bet vieta puiki.

Padėkojau ir ilgai sėdėjau, laikydama laišką rankose.

Viliui apie tai nesakiau. Gal pati nežinau, kodėl. Tiksliau žinau. Nes jau mačiau, kaip tai bus: jis ateis, apžiūrės, pasakys, kad reikia nugriauti arba parduoti, žino pažįstamą iš statybos bendrovės, ir viskas suksis be manęs, o aš vėl stovėsiu šalia su šypsena, kol sprendimai bus padaryti už mane.

Pirmą kartą į ten nuvykau viena, pasakiusi, kad važiuoju pas draugę.

Pastatas stovėjo kiemelyje už seno teatro, toje miesto dalyje, kur šalia carinių vilų stovėjo sovietiniai daugiabučiai ir nauji stikliniai biurai. Kiemas tylus, išklotas senomis trinkelėmis, medžiai pradėjo sprogti pumpurais.

Pastatas atrodė grėsmingai. Nusilupusi tinkas, užkalti pirmo aukšto langai, surūdiję vartai. Bet sienos stovėjo tvirtai. Apėjau jį du kartus, paspaudžiau plytą įvairiose vietose, pažiūrėjau į stogą. Jis laikėsi. Nuspaudžiau nesandarią durį ir įėjau vidun.

Aukštos lubos, dideli langai su likusiais stiklo gabalais. Medinės antro aukšto perdangos, kai kur supuvusios, bet vis tiek patvarios. Grindys senos plytelės, padengtos purvu. Kvapas drėgnas, medžio ir senumo.

Stovėjau viduryje ir žiūrėjau į skylėtą lubų lopą, pro kurį matėsi dangus.

Tada man kažkas baisiai keista užplūdo. Ne baimė, ne liūdesys. Kažkas panašaus į jausmą, kai ateini į nepažįstamą vietą ir pajunti čia mano.

Notaras buvo malonus apie keturiasdešimt penkerių vyras. Viską sutvarkėme per dvi savaites. Dokumentus parsinešiau pati ir padėjau į aplanką, kurį laikiau spintoje kambaryje, skirtoje papuošalams Vilius ten niekada nėjo.

Draugė Nida, su kuria draugavome nuo mokyklos, dirbo nekilnojamojo turto brokere. Paskambinau jai ir viską papasakojau.

Rimtai? ilgai tylėdama paklausė Nida.

Rimtai.

Rasa, tai juk pinigai. Pastatas centre, žemė dideli pinigai. Supranti?

Suprantu. Nenoriu parduoti.

O ką nori?

Patylėjau. Tada pasakiau:

Nida, prisimeni, kaip leisdavom laiką parodose, kai buvom jaunos? Sename Dailininkų namuose prie Nemuno krantinės.

Žinoma, prisimenu.

Noriu kažko panašaus. Vietos žmonėms. Kur galima eksponuoti, dirbti, mokytis. Meno erdvės, kaip dabar vadina.

Nida patylėjo dar ilgiau.

Rasa, gi tai milžiniškos investicijos. Remontas, komunikacijos, viskas brangu.

Žinau.

Turi pinigų?

Dar ne. Bet bus.

Ji nebeklausinėjo. Nida mokėjo klausytis ir tylėti už tai ją labai gerbiau.

Pinigų pradėjau ieškoti taip, kaip gebėjau. Papuošalai. Per tuos metus prisikaupė daug darbų, kurių nebuvau pardavusi tiesiog kūriau. Buvo tokių, kuriais labai didžiavausi sidabriniai pakabukai su lietuviškais lauko akmenimis, rankų darbo apyrankės, keli komplektai, kuriuose suguldavo savaitės.

Nida sutiko padėti. Jos pažįstama turėjo mažą autorinių papuošalų ir suvenyrų parduotuvėlę. Susitarėme: Nida pristatydavo mano kūrinius, sakydavo, kad tai autorės, kuri nenori atskleisti tapatybės, o parduotuvė pasiimdavo mažą procentą. Pirmasis paketas išsiskirstė per tris savaites.

Rasa, tu neįsivaizduoji, skambino Nida. Žmonės teiraujasi, ar bus daugiau. Tas žiedas su labradoritu, prisimeni, kurio dvejus metus nenorėjai paleisti? Buvo nupirktas per dvi valandas.

Už kiek?

Ji pasakė sumą.

Išėjau į balkoną, kambaryje pasidarė ankšta.

Per tris mėnesius pardaviau papuošalų už sumą, kuri prieš tai atrodė neįmanoma. Sudėjau eurus į kortelę, kurią atsidariau pati, banke netoli notaro kontoros. Vilius apie ją nežinojo.

Ieškojau statybininkų. Ne per vyro pažįstamus per internetą, per kelis susitikimus kavinėse darbo metu, kai Vilius buvo biure. Rinkausi mažuosius komandas, kol radau brigadą su brigadininku Mariumi tylus, apie penkiasdešimt, į pastatą žvelgė kaip aš: be atgrasumo.

Sienos geros, sakė jis, belsdamas plytą. Stogą visą keisti. Pirmo aukšto grindys dalinai perkloti. Langus naujus. Nauja elektros instaliacija, žinoma. Susitvarkysim per keturis mėnesius, jei nesustosim.

Nestosim.

Marius pažiūrėjo į mane be įvertinimo, tiesiog atidžiai.

Gerai, atsakė.

Namo gyvenimas tekėjo sava vaga. Gaminau, priimdavau svečius, lydėdavau Vilių į jo renginius, klausydavausi kalbų apie logistiką ir investicijas. Kartais jis kažką mestelėdavo, aš palinksėdavau, tačiau galvodavau apie langų rėmus, apie būsimus aukštus sandėliukus drobėms antrajame aukšte, apie šviesą parodų salėje.

Vilius nieko nepastebėjo. Visad buvau fonas, ir fonas liko vietoje.

Kartą vos neprsisigavau. Jis rado kvitą iš statybinės parduotuvės mano rankinėje buvau užvažiavusi dėl dažų pavyzdžio.

Kas čia? paklausė per vakarienę.

Namui šį tą nupirkau, ramiai atsakiau.

Kažkokia gruntavimo medžiaga.

Rūsį noriu atnaujinti, ten drėgna.

Jis gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie telefono. Kalba truko pusę minutės.

Marius buvo geras meistras. Neskubėjo, kur nereikia, ir neklaidžiojo, kai žinojo reikia skubėti. Kalbėdavome tik dėl darbo. Kartais atvažiuodavau vidury darbų ir tiesiog stovėdavau, kol aplink kalė, pjovė, šlifavo ir man buvo gerai. Fiziškai gerai. Kažkaip viskas viduje ėmė ramiai tilpti tarsi ore pakitusi atmosfera.

Nida atvyko pasižiūrėti birželį, kai jau buvo įstatyti langai, ištiesintos sienos.

O Dieve, Rasa, žvalgėsi aplink. Čia bus gražuma.

Bus, pritariu.

Ka galvoji čia daryti? Kaip rengti, kokį konceptą vystysi, kaip dabar sako?

Svarsčiau. Parodos, be abejo. Vietiniai menininkai jų daug, bet nėra kur parodyti. Dirbtuvių nuoma, masterklasai. Nedidelė kavinukė pirmame aukšte. Knyginė lentyna.

Jau viską išgalvojai, nusišypsojo Nida.

Apie tai svajojau trejus metus. Tik netikėjau, kad įmanoma.

Rudenį sutikau Ugnytę. Ji mugėje prekiavo savais rankų darbo lėlytėmis, stovėjo prie mažo staliuko skaitė knygą, kol žmonės ėjo pro šalį. Lėlės buvo ypatingos. Sustojau, paėmiau vieną į rankas.

Pačios darote? paklausiau.

Taip.

Seniai?

Kokius septynerius metus, pažiūrėjo į mane. Patinka?

Labai. Aš Rasa. Atidarau naują meno vietą. Ieškau kūrėjų, kurie norėtų ten dirbti ar eksponuoti darbus.

Ugnytė padėjo knygą.

Taip ir rinkosi komanda. Ugnytė pažinojo du dailininkus vienas pakvietė skulptorių, šis buvo pažįstamas su moterimi, kuri vedė keramikos kursus ir ilgai ieškojo tinkamų patalpų. Spalio pabaigoje turėjau dvylikos žmonių sąrašą, laukiančių atidarymo.

Pinigai buvo baigėsi. Papuošalų, kuriuos galėjau parduoti, buvo likę vos keli. Mariui dar reikėjo sumokėti už paskutinį etapą, nupirkti apšvietimo įrangą, padaryti iškabą.

Pardaviau tai, kam bijojau išsiskirti rinkinį, kurį dariau dvejus metus: sidabras ir lietuviškas ametistas. Nida paskambino po dienos.

Rasa, jį nupirko per valandą po pristatymo. Moteris sakė, jog niekur tokio nemačiusi. Klausė, gal turite daugiau.

Nebeturiu, nusišypsojau.

Tu nusivylusi?

Ne, pasakiau. Ir taip ir buvo.

Pastatas atsidarė lapkričio pradžioje. Nedariau didelės pompos. Tiesiog parašiau į vietinių bendruomenės grupę, kad atsidaro meno erdvė, kviečiami menininkai, kas nori ateikite. Pirmą vakarą susirinko apie šešiasdešimt žmonių.

Tą dieną Vilius buvo komandiruotėje. Pasakiau, kad nakvosiu pas Nidą. Jis atsakė: tvarkoj, vakarienę pasišildysiu pats.

Stovėjau salėje, žiūrėjau į žmones, kaip jie apžiūrinėja darbus, šneka, čiupinėja Ugnytės lėles, ir rankos drebėjo. Ne iš baimės. Taip būna, kai kažko ilgai trokšti ir pagaliau tai įvyksta.

Marius irgi atėjo. Pastovėjo prie sienos, apsižvalgė.

Gražiai gavosi, tarė.

Ačiū jums, sakiau.

Jums ačiū, tiesiai atsakė jis.

Viskas ėmė suktis greičiau, nei tikėjausi. Dirbtuvės išnuomotos. Keramikos kursai surinko grupes. Kavinukė, kurią prižiūrėjo jauna moteris Sofija, atsidarė gruodį iškart tapo traukos vieta. Vėliau Kauno diena parašė trumpą straipsnį. Tuomet dar vieną.

Į kiemą kartą išėjo kaimynas, pagyvenęs vyriškis iš priešais esančio namo.

Čia jūs atidarėt? linktelėjo.

Taip, šyptelėjau.

Gyvenu čia penkiasdešimt metų, bet pirmą kartą matau, jog kieme yra kur užsukti. Gražų darbą darot.

Padėkojau ir nuėjau ko gero, šypsojausi iki pat automobilio.

Vilius apie Belužę sužinojo sausį. Ne iš manęs. Jo verslo partneris pamatė žinutę miesto naujienose: buvo fotografija iš atidarymo, ir mano pavardė. Jis užsiminė per vakarienę.

Rasa, vakarą, kai svečiai išėjo, paklausė Vilius, gal turi man ką papasakoti?

Rūšiavau indus, neskubėdama, ramiai.

Turiu, sutikau. Sėsk, užplikysiu arbatos.

Papaskojau viską: apie paveldėjimą, pastatą, remontą, papuošalus. Jis klausė tylėdamas. Jo veide nemačiau nieko jis mokėjo būti be veido, kaip verslui.

Baigusi, jis patylėjo. Tada pasakė:

Tu visa tai slėpei.

Taip.

Kodėl?

Pažiūrėjau į jį. Jis iš tiesų norėjo žinoti. O gal tikrodė, kad nori.

Jei būčiau pasakiusi anksčiau, Viliai, tai būtų tapę tavo projektu. Ne mano.

Neteisinga.

Neteisinga, pritariau. Kaip ir tai, kad per dvidešimt septynerius metus niekad nepaklausei, ko aš noriu. Iš tiesų paklausei.

Jis atsistojo, su taure nuėjo prie lango.

Nori, kad pasakyčiau: didžiuojuosi tavim?

Ne, ištariau. Gali visai nieko nesakyti.

Jis ir nesakė.

Dar kelis mėnesius gyvenome tame pačiame name, bet kažkas pasikeitė. Ne triukšmingai po truputį, tyliai, kaip kai ledas saulėje lėtai ima keisti formą.

O tada buvo pokylis.

Miesto labdaros pokylis vyko kasmet vasarį didelis renginys su savivaldybe ir verslo atstovais. Vilius visada ten dalyvaudavo. Šiemet atėjo atskiras vokas jau man: skambino organizatorė, pranešė, kad pirmą kartą bus teikiamas metų Naujos miesto erdvės apdovanojimas, o Belužė, kurią pavadinau teta Ievos garbei, nominuota tarp laureatų.

Ar galėsite dalyvauti? paklausė moteris.

Taip, galėsiu, atsakiau.

Vilius išgirdo apie apdovanojimą tą patį vakarą neslėpiau. Jis žiūrėjo į mane keistai, kaip žiūrima į seniai pažįstamą žmogų, staiga pastebėjus, kad jis pasikeitęs.

Sveikinu, trumpai tarstelėjo.

Ačiū.

Suknelę nusipirkau pati. Tamsiai mėlyna, elegantiškos linijos, be perteklių. Užsisegiau savos gamybos papuošalus žiedą su labradoritu, sukurtą vietoje parduoto, ir auskarus su granatais.

Pokylyje sėdėjome prie skirtingų stalų. Vilius kaip ilgametis labdaros komiteto dalyvis, arčiau scenos. Aš kaip laureatė, kartu su kitais nominuotais. Jį radau žvilgsniu: jis žiūrėjo į mane, linktelėjo. Atsakiau tuo pačiu.

Salė buvo didžiulė, senas miesto rūmas su lipdiniais ir krištoliniais šviestuvais. Daug žmonių, kvepėjo gėlėmis, grojo muzika. Sėdėjau tiesiai ir galvojau: dar prieš metus stovėčiau prie kriauklės su svetimomis lėkštėmis ir klausyčiausi svetimo juoko už sienos.

Kai paskelbė mūsų nominaciją, atsistojau ir lėtai nuėjau į sceną. Kojos sunkios, bet niekas to nepastebėjo.

Scenoje stovėjo renginio pirmininkas, orus vyras su gražiu balsu kalbėjo apie kultūrinių erdvių svarbą miestui. Paskelbė mano pavardę ir įteikė kristalinę statulėlę bei voką.

Norėtumėte kelis žodžius? paklausė jis.

Paėmiau mikrofoną. Salėje buvo tylu. Akimis radau Nidą ji su vyru sėdėjo tolimame kampe ir taip šypsojosi, kad buvo matyti net iš tolo. Tuomet susiradau Vilių jo veide buvo kažkas, ko nesugebėjau perskaityti iki galo. Nei pasididžiavimas, nei nuoskauda. Kažkas tarp.

Noriu padėkoti žmonėms, kurie tuo patikėjo anksčiau už mane, ištariau. Menininkams, amatininkams, visiems, kurie atėjo ir liko. Ir tetai Ievai, kurios jau nėra. Ji paliko man daugiau nei pastatą.

Tris minutes kalbėjau, ne daugiau. Salė plojo. Nusileidau nuo scenos, laikydama skulptūrėlę, ir sugrįžau prie savo vietos.

Nida pribėgo per pertrauką, stipriai apkabino.

Rasa, matei jo veidą? pašnibždėjo.

Mačiau.

Ir?

Nieko ypatingo, šyptelėjau.

Vilius priėjo po oficialios dalies, kai prasidėjo šokiai ir svečiai sklaidėsi.

Graži kalba, tarė.

Ačiū.

Tu puikiai atrodai.

Viliai, pasakiau, nereikia.

Jis patylėjo.

Reiktų rimtai pasikalbėti.

Žinau, atsakiau. Pakalbėsim namie.

Pokalbis užtruko ilgai. Ne buvo skandalo buvom abudu pervargę. Skandalų ir taip beveik nebūdavo. Buvo kita, nuolanki, varginanti tuštuma, kai gyveni šalia žmogaus, bet lyg neegzistuoji.

Pasakiau, kad noriu skirtis.

Jis ilgai tylėjo. Tada paklausė:

Tu su kuo nors?

Ne. Tiesiog noriu gyventi savo gyvenimą.

Tu ir taip gyveni. Dabar.

Taip. Noriu tęsti viena.

Jis atsistojo, pasivaikščiojo po kambarį.

Namas, betarė. Dėl dalybų?

Namas tavo, ramiai pasakiau. Bet žemė po juo mano.

Jis sustingo.

Ką?

Ramiu balsu paaiškinau. Sklypas, ant kurio stovi mūsų namas, buvo per teta Ievą užrašytas dar prieš daugelį metų sužinojau tai, kai tvarkiausi paveldėjimo dokumentus. Notaras atkreipė dėmesį, pasikonsultavau su advokate. Viskas sąžininga, teisėta. Sklypas mano.

Vilius žiūrėjo į mane taip, kaip niekada nebuvo žiūrėjęs.

Seniai žinojai? tyliai ištarė.

Sužinojau, kai pildžiau paveldėjimą.

Ir tylėjai.

Taip. Kaip tu daugeliu atvejų.

Jis atsisėdo.

Kalbėjom ilgai. Tyloje, be ašarų, be pykčio. Pavargę, nebejauni žmonės, kurie šalia išgyveno pusę gyvenimo, ir dabar matė vienas kitame kažką nauja. O gal užmirštą.

Advokatai dirbo tris mėnesius. Skyrėmės tyliai, be pykčio. Namas liko Viliui, bet tik pagal sąlygas, kurias mano advokatė sudėliojo labai tiksliai. Kompensaciją investavau į Belužę išplėtėme kavinę, atidarėme antrame aukšte mažą parodų salę.

Išsinuomavau butą. Nedidelį, ten pat, kur stovi Belužė. Ketvirtas aukštas, vaizdas į senus stogus ir išsikerojusią liepą, kuri pavasarį žydi taip, kad kvapas eina net pro uždarus langus.

Pirmą naktį atsikėliau trečią: gulėjau tamsoje, klausiau tylos. Jokių balsų, žingsnių, niekieno alsavimo šalia. Tik retas automobilis apačioje ir lietus.

Man buvo penkiasdešimt trys. Buvau viena ir nebijojau. Tai man pasirodė svarbiausia.

Praėjo metai.

Belužė kitą žiemą ėjo pilnu tempu. Trys nuolatiniai meistrai nuomavo studijas, keramikos kursai vyko tris kartus per savaitę, į juos vietos buvo užimtos mėnesiui į priekį. Sofija pavertė pirmojo aukšto kavinukę jaukia vieta: mediniai staleliai, senų miesto nuotraukų galerija ant sienų. Penktadieniais vakarais grieždavo mažas džiazinis kvartetas.

Ugnytė pardavė visas savo lėles, ėmė jas gaminti užsakymams. Susidraugavome taip, kaip susidraugauja laiku susitikę žmonės.

Nida kartais sakydavo:

Rasa, tu atjaunėjai dešimčia ar penkiolika metų.

Paprasčiausiai išsimiegojau, atsakydavau.

Ir toliau kūriau papuošalus. Ne dėl uždarbio, o dėl džiaugsmo. Vakare, mažame bute, kai už lango temsta, įsijungdavau šviesą virš stalo, išsidėliodavau akmenukus, sidabrą, įrankius ir dirbdavau. Tai buvo ramus, niekam neatimtas laikas. Tik mano.

Su Viliumi susitikau netyčia gruodžio pradžioje. Išėjau iš kavinės netoli Belužės, jis ėjo kita kryptimi. Pamatėme vienas kitą vienu metu.

Jis per metus truputį paseno. O gal aš pirmą kartą pamačiau.

Rasa, ištarė.

Viliai. Labas.

Sustojome. Pauzė. Nei nemalonu, tiesiog laikas sustoja, kaip dviem žmonėms, kurie daug ką žino, bet šią akimirką neturi apie ką kalbėti.

Kaip laikaisi? pasiteiravo.

Gerai. O tu?

Neblogai, patylėjo. Girdėjau, atidarėt antrą salę.

Lapkritį.

Šaunuolė, pasakė. Ir pagaliau be anuometinio globėjiškumo. Paprastai.

Ačiū.

Dar viena pauzė. Jis pasimuistė.

Žiūrėk, nutraukė. Turiu klausimą. Dalykini tikiuosi, nepyksi. Noriu centriniame rajone išsinuomoti patalpą mažai ekspozicijų salelei, nežinai, kas tvarko renovacijas toje dalyje? Patikimi žmonės.

Pažvelgiau į jį. Kažkas manyje sujudo sena, ilgaamžė nuovoka. Turbūt įprotis. Dvidešimt septynerius metus atsakinėti, padėti, būti naudinga, spręsti šalia ar už jį. Tai įsišakniję.

Nusišypsojau.

Deja, Viliai, ramiai tariau, nebežinau.

Jis nustebo. Neįsižeidė, tik nustebo.

Supratau, linktelėjo. Sėkmės tau.

Ir tau.

Nuėjome priešingomis kryptimis. Priėjusi kampą, sustojau, pakėliau apykaklę. Lengvas, sausas šaltukas. Iš šalia esančios gatvės dvelkė eglutėmis nuo Kalėdų turgelio.

Pagalvojau, kad vakare užsuksiu į Belužę, šiandien Ugnytė kabina naują darbų ciklą, prisirinks žmonių. Sofija vėl iškeps ką nors skanaus. Bus džiazas, bus balsų, bus šviesa iš didelių langų.

Nusisukau ir nuėjau toliau.