Šiluma pažadina anksčiau už žadintuvą. Ant palangės guli duonos kepalas, suvyniotas į languotą rankšluostį. Pro audinį sunkiasi garai, o už stiklo, ant palangės krašto, laikosi plona šerkšno juosta.
Rankšluostis tavo. Vakar juo iššluostei paskutinę skardą ir palikai džiūti kepykloje. Raktus atidavei namo pirkėjui, todėl dabar keisčiausia atrodo net ne tai, kad duona dar šilta. Keisčiausia, kad kažkas ją iškepė krosnyje, kurią vakar savo akimis matei užgesusią.
Nusileidi į kiemą. Už kepyklos lango dega šviesa. Viduje tavo sesuo Rūta stovi ant taburetės ir nuo viršutinės lentynos krauna į dėžę senus puodelius.
Pabarbeni į stiklą. Ji net neatsisuka.
„Durys atidarytos.“
Viduje kvepia rugiais ir šlapiais paltais. Ant kablio prie durų kabo taviškis, kurį palikai namie.
„Tu man duoną atnešei?“ – paklausi.
„Maniau, kad tu man.“ Rūta nulipa nuo taburetės ir parodo kepalą ant stalo. „Radau ant automobilio sėdynės. Net diržu prisegtą.“
Būtum nusijuokusi, jeigu iš krosnies tuo metu nebūtų pasigirdę trys tylūs beldimai.
Rūta čiumpa tau už rankovės.
„Palauk. Jau bandžiau atidaryti.“
„Ir?“
„Balsas pasakė, kad dar per anksti.“
Krosnies durelės vos šiltos. Pasilenki taip arti, kad matai ploną suodžių ruoželį ant skląsčio.
„Kam per anksti?“
Kurį laiką girdi tik žemoje lentynoje tiksintį laikrodį. Paskui iš krosnies atsiliepia moteris.
„Pusryčiams. Ar čia dar galima užsisakyti?“
Rūta paleidžia tavo rankovę. Abi pažįstate tą balsą. Ponia Aldona keturiasdešimt metų gyveno virš kepyklos. Pastaruoju metu retai nusileisdavo laiptais, todėl šeštadieniais Rūta jai nunešdavo duonos. Vakar pati palydėjai ją iki taksi. Ji išvažiavo pas sūnų su dviem lagaminais ir gebenės vazonu ant kelių.
„Ponia Aldona, kur jūs?“
„Viršuj, vaikeli. Kur daugiau būsiu su chalatu?“
Rūta nueina prie durų į laiptinę ir trūkteli rankeną. Durys atsidaro, bet už jų stūkso mūras. Per plytas eina įstrižas brūkšnys. Tokį paliko meistras, kai prieš savaitę kreida žymėjo, kur užmūrys praėjimą. Vakar ten dar buvo laiptai.
„Ar galit prieiti prie lango?“ – paklausi.
„Jau stoviu prie jo. Matau abi jūsų mašinas.“
Tavo mašina stovi prie namų. Rūtos – kieme. Prie kepyklos lango prieini nenoromis. Lauke matai vieną automobilį, Rūtos, ir šviežias vėžes, kurios ties kiemo vartais tiesiog nutrūksta.
„Aldona, ką dar matot?“
„Kaimynus. Ponia Birutė šluoja šaligatvį. O tas vyras, kur vakar nupirko namą, stovi prie durų. Vis žiūri į laikrodį.“
Rūta atsiremia į stalą. Po jos delnu sučeža popierius. Iš po duonos kepalo ji ištraukia perpus sulenktą užsakymų lapelį.
Viršuje Aldonos vardas. Toliau Birutės, dviračių meistro Antano, moters iš gretimo namo, kuri vis prašydavo duoną perpjauti, nes viena viso kepalo nesuvalgydavo. Prie kiekvieno vardo pažymėtas laikas. Aldona pirmoji, šeštą valandą lygiai.
Apačioje tavo pačios ranka įrašyta dar viena eilutė.
Rūta. Atsiims pati.
Prie jos vardo nurodyta 5.59.
„Aš šito nerašiau“, – sakai.
„Rašei.“ Rūta iš stalčiaus išima pieštuką, kuriuo žymėdavai užsakymus. Jo galas apkramtytas. „Prieš dvidešimt minučių. Buvai čia, kai atvažiavau.“
Pažvelgi į ją. Ji nuleidžia akis į tavo basas pėdas.
„Tik tada avėjai batus. Ir kalbėjai su Aldona. Sakei, kad šįkart atsiminsi ją išleisti pirmą.“
„Šįkart?“
Iš krosnies pasigirsta toks buitinis garsas, kad akimirką užmiršti, kur stovi. Aldona į kažką barkšteli šaukšteliu, matyt, maišydama arbatą.
„Kai ateisit, atneškit pusę kepalo“, – sako ji. „Laukiu sūnaus. Jis vakar pažadėjo užsukti, bet, matyt, užtruko.“
Rūta paima nuo kablio tavo paltą. Iš kišenės iškrenta taksi kvitas. Vakar jį įsikišai, kai vairuotojui sumokėjai už kelionę. Dabar po suma atspausdinta pastaba, kurios tada nepastebėjai.
Kelionė nutraukta keleivės prašymu. Keleivė grįžo pasiimti užsakymo.
Prie durų kažkas pasuka raktą. Rūta žvilgteli į laikrodį. Minutinė rodyklė krusteli ties 5.59.
„Palauk prie krosnies“, – pasako ji ir paima savo kepalą. „Jei jis ir vėl ateina manęs, šįkart bent paklausiu, kaip išleisti kitus.“
Durys prasiveria. Tarpduryje stovi namo pirkėjas. Vienoje rankoje jis laiko raktus, kitoje – duonos kepalą, suvyniotą į tavo languotą rankšluostį. Ant jo rankovės tirpsta šerkšnas.
Pamatęs Rūtą, jis sustoja.
„Kodėl jūs vis dar čia?“ – paklausia jos. Paskui pažvelgia į tave. „Jūsų sesuo išėjo prieš minutę. Ji liepė perduoti, kad kai išgirsite jos balsą iš krosnies, jokiu būdu neatidarytumėte.“
Rūta padeda duoną atgal ant stalo. Matai, kaip dreba jos pirštai. Už krosnies durelių kas nors dusliai atsikosti.
„Aldona jau lauke“, – išgirsti sesers balsą. „Dabar mano eilė. Atidaryk, kol ji dar nepaėmė tavo palto.“
Šalia tavęs stovinti Rūta lėtai įkiša ranką į tavo palto kišenę. Ir tau už nugaros, prie užmūrytų laiptinės durų, ponia Aldona tyliai nusijuokia.







