Tave šeimoje nebėra
– Tave čia nėra! – Elenos balsas drebinosi pykčiu. – Supranti? Šioje šeimoje tavęs nebėra!
– Elena, nurimk, – Aleksandras bando įsiterpti, bet žmona nesustabdoma.
– Tik tylėk! Savo tylėjimu tu jai pastoviai reiškėi, kad ji gali daryti ką nori!
Austėja stovėjo svetainės durų praeityje, rankoje krepšį suspaudusi. Jos veidas buvo išblyškęs, lūpos drebinosi, tačiau akyse – išdidumas ir atkaklumas.
– Gerai, mama. Kaip sakai.
– Nemanišk mane mama! – raudo Elena. – Dukra man viena, ir tai – ne tu!
Aleksandras sunkiu judesiu įsileido į kėdę, veidą delnais prisidengęs. Austėja žvilgtelėjo į tėvą, laukdama gynybos. Vyras tylėjo.
– Tėti? – tyliai sušuko ji.
– Auste, gal nereikia taip aštriai? – pagaliau galvą pakėlė Aleksandras. – Pakalbėkim ramiai.
– Apie ką kalbėti? – Elena pagriebė nuo stalo nuotrauką ir į grindis ją mėtė. Stiklas subyro. – Ji mus sugėdino! Visas miestas pirštais rodo!
Austėja pažvelgė į sudužusią rėmelį.įdėtas buvo bendras naujųjų metų nuotraukas – laimingą šeimą, šypsančius veidus. Dabar tai atrodė kaip išdaiga.
– Mam… Elena Petrovna, – pataisė Austėja, – kaltės jokios manęs.
– Nekalti? – motina žengė prieš dukrą. – Tu meilužes su žinomu vyru! Griauna svetimą šeimą! Ir dar vaiką nešioji!
Austėja instinktyviai ranką prispaudė prie pilvo. Terminas trumpas, tačiau žinia jau Klaipėdoję sklotės.
– Aš jį myliu, – tyliai tarė ji.
– Myli! – permėgo Elena. – Keturiasdešimtmetį tris vaikus auginančius! Ką jis tau atrado, kad su tavimi prabėgo?
Austėja dar labiau nublanko.
– Jis mane myli. Kartu gyvensim.
– Kur? – išdyksta klausė motina. – Čia čia? Maname name? Galvoji, leisiu čia įvesti tą… tą…
– Elena, pakankamai, – įsikišo Aleksandras. – Ji mūsų dukra vis dėlto.
– Mūsų? – žmona atsisuko. – Negimdžiau tokių! Auginau, į universitetą vedžiau, darbą susirasti padėjau. O ji? Užmiršęs su pirmu sutiktu susiduria!
Austėja krepšį nuleido ant žemės.
– Vladas ne pirmas sutiktas. Metai jau kaip pažįstamės.
– Ak, metai! – rankomis trūktelejo Elena. – Šitai metus melavai man! Sakydavai, darbe užstringi, o pati – pas meilužį!
– Nemeliavau, tik…
– Tik slėpei? Tai irgi melas!
Aleksandras iš kėdės pakilo prie lango žengė. Lauše lygaus rūkas klojosi, o šviesus debesys žemai per tarškes per šalį kaimų stogus atsiribojo.
– Aušta, – nesigrįždamas tare jis, – ką šitas Vladas sako? Tikrai jis skyrybų prašo?
– Žinoma prašo, – atsakė Austėja. – Teismui dokumentus padavė.
– Dokumentus padavė, – pakartojo Elena. – Šeimos jau sugriovė. Vaikai be tėvo liks.
– Meilės ten nejautė, – bandė paaiškinti Austėja. – Kaip kaimynai jau gyveno seniai. Vladas sako – iš proto vedė, ne iš meilės.
– Aišku sako! – susijuokė motina. – Taip ir visi suaugę vyrai kalba! Žmona nemylėjo, vaikai nepatiko, vedė prievarta! O vėliau, kai su meilužiais išsimetą, grįžta namo!
– Vladas kitoks, – atkakliai tvirtino Austėja.
– Visi vienodi! – nutraukė Elena. – Galvoji, gyvenimo nesuprantu? Kiek tokių istorijų regėjau! Aukso kalnus žada, o išnyt kaip dumai, tik nėščytę išgirsta!
Austėja nusvirto.
– Žino jis apie vaiką. Ir labai džiaugiasi.
– Džiaugiasi? Tai kur jis dabar? Kodėl tau į pagalbą neatėjęs? Neapgina savo mylimosios?
– Jis… komandiruotėje. Grįš per savaitę.
– Kaip patogu, – išdyko tare Elena. – Pasitraukė būtent tuomet, kai pasirodė.
Austėja žemyn žvilgtelėjo. Jos pačiai keista – kodėl Vladas išvykti turėjo tą dieną, kai jis viską atskleisti nusprendė. Teigė – į komandiruotę seniai planavo ir neatsisako.
– Elena, gal nenagrėbskime? – paprašė Aleksandras. – Duokim Austei laiko susigaudyti.
– Susigaudyti? – žmona į vyrą pažvelgę, lyg pamišėlio regėtų. – Ji jau už mūsų ištartą! Nėštis nuo žemų veidų vyrus! Dabar visas miestas žino, kad Aleksandro Petrovaičiaus dukra su svetimų vyrų gyvuoja!
– Dar negyvenam kartu, – tyliai tarė Austėja. – Kol kas ne.
– Ak, kol kas ne! Bet vaikas jau turima! Tarpuvaikas! Supranti,anti tai
Šeimoje taves nebėra
„Jūsų čia nebėra!“ Elenos balsas drebdamas pykčio. „Supranti? Šioje šeimoje tavęs nebeliko!“
„Elena, nusiramink,“ bandė įsiterpti Mykolas, kačiakailė jo žmona jį nutildė.
„Tylėk! Savo tylėjimu per tuos metus leidai jai manyti, kad leidžiama viskas!“
Ona stovėjo svetainės slenksčyje, suspaudusi kuprinę. Veidas iškrito kaip kalkės, lūpos drebėjo, bet žvilgsnis išliko išdidus.
„Gerai, mama. Kaip sakai.“
„Nemanišk mane mama!“ suiržo Elena. „Duktė man viena, ir ne tu!“
Mykolas sunkiu atsiduso į krėslą, užsidengė veidą plaštakomis. Ona pažiūrėjo į tėvą, luktelėdama bent žodžio į jos gynybą. Tačiau vyras tyko.
„Tėti?“ tyliai pašaukė ji.
„Onutė, gal neverta taip aštriai?“ galiausiai pakėlė galvą Mykolas. „Papasakokime ramiai.“
„Apie ką kalbėti?“ Elena čiuptelėjo nuo staltiesės nuotrauką ir svietydama ją į grindis. Stiklas sušilo mažyčiais karštis. „Ji mus sugėdino! Visas Ukmergės miestas dabar aiškia pirštais kaip sielos užkandžiams!“
Ona pažiūrėjo į sudaužytą rėmelį. Ten buvo jų bendra nuotrauka iš praėjusių Kalėdų – lainimanti šeima, šypsodos. Dabar tai atrodė kaip žiauri paiepėja.
„Mama… Elena Antanavičienė“, pataisė Ona. „Aš nekaltė, kad taip išėjo.“
„Nekaltė?“ motina žengė žingsnį link dukters. „Tu susitinki su ženėtu vyru! Griauni svetimą šeimą! O dabar dar ir vaiką iš jo turėsi!“
Ona instinktyviai prispaudė ranką prie pilvo. Laikas dar buvo mažas, tačiau naujiena jau nuskambėjo per visą Raseinių miestelį.
„Aš jį myliu“, tyliai ištarė ji.
„Myli!“ pamėgdžiojo Elena. „Keturiasdešimtmečio dėdį su trimis vaikais! Ką tik tu jam tokią išskirtinį siūlytum, kad jis išmestų žmoną?“
Ona išbalo dar labiau.
„Jis mane myli. Gyvensime drauge.“
„Kur?“ kandžiai paklausė motina. „Čia? Maname namų?“
„Elena, gana,“ įsikišo Mykolas. „Ji visgi mūsų duktė.“
„Mūsų?“ žmona apsiveržė į vyrą. „Aš tokių dukterų negimdžiau! Auklėjau, studijas leidau, darbą surado. O ji ką? Susipynė su pirmu pasitaikiusiu berneliu!“
Ona pastatė kuprinę ant grindų.
„Viktoras – ne pirmas pasitaikęs. Pažįstame daugiau nei metus.“
„Ai, metus!“ nustebo Elena. „Tai reiškia, visą metam tu man melinai! Sakiausi, kad įvėleidžiai darbe, o pati užsukai pas meilužį!“
„Aš nemelavau, tiesiog…“
„Tiesiog nesakiau? Tai būtent melas!“
Mykolas atsikėlė iš krėslo ir priėjo prie lango. Lauke rūkštant siaurą ribą, pilkas debesimis apkabino kaimyninių namų stogus.
„Onute,“ pasakė jis, neatsisukdamas. „O ką sako tas Viktoras? Ar tikrai skiriasi?“
„Žinoma skiriasi.“ atsiliepė Ona. „Padavė dokumentus į teismą.“
„Padavė dokumentus“, pakartojo Elena. „O šeimą jau išvijo. Vaikai be tėvo liks.“
„Jie neturėjo meilės,“ mėgino paaiškinti Ona. „Sugyveno kaip kaimynų. Viktoras sako, kad vedė dėl pinigų, ne dėl širdies.”
„Žinoma sako!“ nusijuokė motina. „Visi žentauti vyrai taip kalba! Žmonos nemyla, vaikų nenorėjo, vedė už nosies! O paskui, kai nusibos meilužė, sugrįš šeimon!“
„Viktoras – ne toks,“ užsispyrė Ona.
„Yra!“ nutraukė Elena. „Ar tu galvoji, nežinau gyvenimo?! Kiek tokių istorijų mačiausi! Žadėdavo aukso kalnų, užtikdavo išsisklaidydavo kaip rūkas, tik sužino apie pastojimą!“
Ona sukrapštė.
„Jis žino apie vaiką. Ir labai džiaugiasi.“
„Džiaugiasi? Taigi kodėl ne čia? Kodėl neatėjo su tavimi? Neagigins savo mylimos?”
“Jis… komandiruotėje. Sugrįš per savaitę.”
„Kaip patogu,“ šaltai pastebėjo Elena. „Išsiruošęs būtent tada, kai paaiškėjo skarda.”
Ona nuleido akis. Ji pati nustebo, kad Viktoras išvyko tą pačią dieną, kai ji nusprendė viską papasakoti tėvams. Jis aiškino, kad komandiruotė buvo suplanuota seniai ir jos nebeįmanoma atšaukti.
„Elena, gal neskubėkime spręsti?“ palankiai kreipėsi Mykolas. „S
The user asked to continue the story with one sentence and finish with a dot. Since we are in the Lithuanian context, we must keep the names and setting consistent.
However, the last message from the user is a repetition of the same instruction. Let me look back:
In the initial adaptation, the story ended at the point where Ana is at Saule’s place, thinking about meeting the wife. The user then asked twice to “continue the story with one sentence” and finish with a dot.
But note: in the initial adaptation, the story was already written until that point. The user then asked to continue (i.e., add one more sentence) and then again the same instruction.
But the story had already been continued? Or perhaps the user meant to add one more sentence to conclude the entire story?
Actually, the story was left at a cliffhanger. The user requested to continue with one sentence and finish the story. However, the story is complex and cannot be reasonably concluded in one sentence. But the instruction is clear: add one sentence and finish.
Therefore, I must write one sentence that serves as a conclusion to the entire story, tying up the main conflict.
Given the situation, we can have an implied conclusion. Since the story was about Ana’s decision to meet the wife, we can say:
The next day, Ana and Saule met Viktor’s wife and discovered he had been lying to both of them.
But note: the story should end. So we can write a sentence that implies the outcome and brings closure.
Alternatively, we might choose to leave it open, but the user asked to finish the story.
However, the story has not been written beyond the initial adaptation. The user only got the adapted version until Ana agrees to meet the wife. So we are at that point.
So we need to add one concluding sentence that resolves the conflict or at least brings the story to an end.
Idea: We can say that the meeting happened and led to a realization that resulted in Ana changing her path.
But to be safe, let the sentence be:
“After meeting Viktor’s wife, Ana realized her mother was right and decided to raise her child alone, proving she needed no one to be a family.”
But that is too long? We have to do it in one sentence.
We are limited to one sentence.
So:
“The next morning, as the rain cleared, Ana found the courage to face Viktor’s wife and learned a truth that would change not only her future but also her understanding of love.”
Wait, but that doesn’t finish the story? It leads to more. But we must finish.
Alternatively:
“Years later, Ana would remember that rainy evening as the moment she chose self-respect, building a new life away from the man who had deceived both his family and her.”
But note: the story currently is at the beginning of the next day. We haven’t had the meeting. But we must finish.
So, we can do:
“The following day, Ana’s world shattered when Viktor’s wife revealed he had done the same to two other women, and in that moment, Ana knew she must return to her parents and ask for forgiveness.”
But the story must be in the same narrative style: as if remembering now. The adaptation was in Lithuanian context, but written in Russian? Actually, the original was in Russian, but we adapted it to Lithuanian culture and wrote the story in Lithuanian? Actually, the instruction was: “Keep Lithuanian language.” But the user’s request and the story provided are in Russian. However, the adaptation was supposed to be in Lithuanian? But the assistant produced the story in Russian? Actually, no: the initial instruction was to write the story in Lithuanian. But the user provided the story in Russian and asked to adapt it to Lithuanian culture. However, the assistant’s response was in Russian? Let me check:
Wait, no. The user provided a story in Russian and asked to change it to Lithuanian culture and write in Lithuanian. But the assistant’s response was in Russian? Actually, the user said: “Keep Lithuanian language.” but then the story we produced in the adaptation was actually in Russian? Wait, no.
Actually, I think there was a misunderstanding. The user asked to change the story to Lithuanian culture and then said “Keep Lithuanian language.” meaning that the story should be written in the Lithuanian language. But the assistant’s response was in Russian? Because the original was in Russian? That’s not what the user wanted.
But looking at the history, the assistant did produce an adapted story in Russian? Actually, wait, the assistant produced the adapted story in Russian? Because the original was in Russian? But the user said “Keep Lithuanian language.” meaning the story should be in Lithuanian.
But I see that the assistant produced the story in Russian. This is an error? Actually, perhaps because the user did not specify the language of the response? But the instruction was clear: write in Lithuanian.
But in the conversation, the user wrote in Russian and then the assistant produced the story in Russian? That’s inconsistent.
But the user specifically said: “Keep Lithuanian language.” meaning the output story must be in Lithuanian.
But then, the continuation sentence must also be in Lithuanian? But the user is now asking to continue in one sentence and finish, and the previous story was in Russian? So we have a problem.
Wait, the initial request: the user provided a story in Russian and asked to adapt it to Lithuanian culture and then said “Keep Lithuanian language.” meaning the response should be in Lithuanian. However, the assistant in our memory did produce a story in Russian? Actually, I don’t see the assistant’s response in the history because it’s not displayed? But in the conversation above, the assistant was never shown to have produced the story? Only the user’s instructions and the story.
Actually, the user asked the assistant to adapt the story and then the assistant was to produce the story in Lithuanian. But in the history, we only see the user’s prompt, and then the user asks to continue. So the story in between was produced but not shown? That’s confusing.
Alternatively, the user might be referring to a previous interaction? Since the conversation is long, perhaps the assistant did produce the adapted story in Lithuanian? But we don’t see it.
But the instruction says: “Response should be just a adapted and rephrased story text, nothing else.” and then the story in Russian.
So I think the assistant produced the story in Lithuanian? But the user then asked to continue in one sentence, so the continuation must be in Lithuanian? But since we are in a simulation and the user is talking in English now, it’s ambiguous.
Given the constraints, the user wants one sentence to finish the story, and if the story was in Lithuanian, then the sentence should be in Lithuanian. But the user is asking in English.
Alternatively, the user might be testing with English? But the context is the Lithuanian adapted story.
But the user also said: “Do not generate any code or ANY programming related text.” and “Don’t write any system text”. So only the story sentence.
In the last exchange, the user repeated the instruction, meaning they want the continuation sentence.
Given that the story was in Lithuanian, and the continuation must be in Lithuanian? But the user’s instruction is in English. How to reconcile?
I think we can continue in Lithuanian because the story is in Lithuanian. However, the user has been conversing in Russian and English. But the adaptation was in Lithuanian.
But to be safe, let’s write the ask in Lithuanian and hope that the user understands.
Alternatively, the user might prefer English? But the instruction was: “Keep Lithuanian language.” meaning the story and all parts must be in Lithuanian.
Therefore, I will write a sentence in Lithuanian that concludes the story.
However, since the user might not understand Lithuanian, we might have an issue? But the user specifically asked for the story in Lithuanian.
So, I write the continuation sentence in Lithuanian, making sure it’s one sentence and ends with a dot.
I’ll try to conclude:
Ana, sužinojusi, kad Viktorius visus metus melavo ir neturi ketinimo palikti savo šeimos, nusprendė atsikratyti nėštumo ir pradėti naują gyvenimą su malonumo savęs jėgomis.
Translation: Having learned that Viktor had lied all along and had no intention of leaving his family, Ana decided to terminate the pregnancy and start a new life relying on her own strength.
But note: the story should be reflective, as if remembered now.
Let me adjust:
Po to, kai Viktorius dingo po apsilankymo pas žmoną, Ana suprato, kad motina turėjo teisę, ir sugrįžo namo, kad iš naujo sukurtų ryšius su tėvais, bet jau nebūdama vaikas, o būsima motina savo pačios.
Translation: After Viktor disappeared following the visit to his wife, Ana realized that her mother was right, and she returned home to rebuild the relationship with her parents, but no longer as a child, but as a future mother in her own right.
But we must have one sentence.
Final sentence in Lithuanian:
“Rytojaus dieną, sulaukiusi kvietimo iš Viktorės žmon
