Keisčiausia, tirščiausia dalis suaugimo sapne yra stebėti, kaip tavo mama sensta.
Kaip dažnai sapnuodami burbame apie ją
Kad ji vis kalba, į viską kišasi, reikalauja per daug
Kad visada šalia, rūpinasi smulkmenomis, kurios mums atrodo tiesiog vėjo gūsis Vilniaus senamiesčio gatvėse.
Bet motinos širdis niekada nenustoja budėti prie savo vaikų.
Ji myli taip stipriai, kad kartais supainioja meilę su tylia būtinybe ištverti viską.
Ji atlaiko riksmus, piktus žvilgsnius, atstūmimus
Ir net tada apgins tuos, kurie ją žeidžia labiausiai lyg žvejys ginantis sulūžusį laivelį Neries upėje.
Yra motinų, kurios tyli iš meilės, slepia savo sopulį sielos žaizdas, kurias neša kaip negirdimus skambalus žiemą ant delno.
Ir kai visi kiti verčiasi sapno puslapius, ji tyliai sensta, su širdimi, prispausta svetimų sunkumų.
Tačiau kai jos nebebus sapno skliaute
Tada pasirodo patys gražiausi, stebuklingi žiedai tarsi našlaitės iš Palangos smėlio kopų.
Tada užsakomas iškilmingas orkestras skambantis net per rūką prie Vilniaus katedros.
Ir tik tada krenta ašaros, kurių niekas nebegali nušluostyti net ir vėjai iš Kuršių nerijos.
Ir tada klausiame savęs
Kodėl laukiame paskutinio sapno puslapio, kad atiduotume viską?
Kodėl neišmokstame branginti jos čia ir dabar?
Neskubėk laukti, kol tavo mama ištirps kaip sniegas pavasario saulėje, kad suprastum ji paaukojo visą gyvenimą dėl tavęs.
Myliuok ją šiandien.
Išklausyk ją šiandien.
Apkabink ją šiandien.
Nes suaugti skauda bet stebėti, kaip ji sensta be meilės sapnuose ir budyn arbatose skauda dar labiau.
