Skyrybos, kurios atvėrė naujas galimybes

Austėja stovėjo prie virtuvės lango, vėsstančios arbatos puodelį rankose laikydama, žiūrėdama, kaip kieme žaidžia vaikai. Vakar pasirašė paskutinius skyrybų dokumentus, o šiandien kažkodėl jautėsi lengviau nei per visus paskutinius metus. Keista, juk turėjo būti priešingai.

– Mama, o kur tėtis? – suklausė dešimtmetė Rugilė, įžengdama į virtuvę mokyklinėje formoje.

– Tėtis dabar gyvena atskirai, prisimeni, kalbėjom, – tyliai atsakė Austėja, glostydama dukterį per galvą. – Rytoj jis tave atims savaitgaliui.

– O kodėl jūs negalite tiesiog susitaikyti? Paulina Sakalauskaitė sako, kad jos tėvai irgi pykdavosi, bet tada išsipirko naują automobilį ir nustojo.

Austėja liūdnai nusišypsojo. Jei būtų taip paprasta. Jei baltas būtų tik pyktai.

– Eik pusryčiauti, vėluosi į mokyklą.

Rugilė paklusniai atsisėdo prie stalo, bet toliau apie ką galvojo, maišydama košę šaukštu.

– Mama, o tu nesijauti liūdnai?

– Truputį liūdna. Bet žinai ką? Kartais žmonės išsiskiria ne todėl, kad nustoja mylėti, o todėl, kad drauge jiems tapo blogai. O atskirai jie gali būti geri.

Dukteris linktelėjo, nors Austėja suprato, kad dešimtyje to pilnai nesuprasi. Ir pati ne iš karto suprato.

Viskas prasidėjo ne vakar ir net ne prieš metus. Prasidėjo turbūt tada, kai Ignotas imdavo grįžti vis vėliau, o ji vis dažniau rastdavo jo kišenėse sąskaitas iš kavinės, kurioje pati niekada nebūdavo. Bet tuomet Austėja galvojo, kad čia darbo susitikimai. Ignotas statybų firmoje vadovu dirbo, susirašinėjimai tikrai pasitaikydavo.

– Tu vėl vėlai? – keldavo klausimą ji, kai jis paskubomis pusryčiaudavo, įsikandęs į telefoną.

– Taip. Projektą perduodam, avarinas. Nelauk.

– Gal bent savaitgalį kažkur nuvarytumėme? Rugilė prašė į sodybą pas tavo mamą.

– Savaitgaliais irgi dirbu. Atsiprašau, Austė, bet dabar toks laikas. Vėliau pailsėsim.

Vėliau niekad neatėjo. Austėja priprato vakarieniauti viena, guldyti Rugilę miegoti viena, žiūrėti televizorių viena. Kartais jai rodydavosi esanti našlė, o ne ištekėjusi moteris.

Draugės jai užjausdavo.

– Vyrai dabar tokie visi, – sakydavo Lina, kai susitikdavo kavinėje. – Darbas, darbas. Bent jau pinigus neša.

– Pinigus neša, – pritardavo Austėja, – tik koks naudas? Gyvenam kaip kambariokai bendrabutyje.

– O neįsikėlei galvoj, kad jam kažkas kitas šoną šildo? – atsargiai paklausė Rasa.

– Įsikėliau. Bet kaip sužinosi? Tiesiogiai paklausti negaliu, o kasti po jo daiktais nenoriu. Be to, iš kur jam laiko romantikai, jei jis nuolatos darbe?

Rasa prasmingai nutilo.

O namuose Austėja toliau laukė. Lauki, kad Ignotas grįš pas ją, kad vėl kalbės kaip anksčiau, kad vėl dominsis jos reikalais, Rugilės mokyklos pasiekimais, jų bendrais planais. Bet Ignotas tarsi gyveno lygiagrečioje tikrovėje.

– Kaip sekasi darbe? – keldavo klausimą Austėja, kai jis pagaliau pareidavo.

– Nieko, – atsakydavo jis, neatsitraukdamas nuo telefono.

– O Rugilei šįryt buvo rytmetis. Taip gražiai eilėraštį pasakė.

– Aha.

– Ignotai, tai girdi mane?

– Girdžiu, girdžiu. Puiki mūsų Rugilutė.

Bet iš jo veido buvo aišku, kad jis negirdi nieko, išskyrus savo telefono garsus.

Pamažu Austėja nustojo jam pasakoti apie savo reikalus. Kam, jeigu jis vis tiek neklauso? Įsidarbino visą etatą vietoje dalinio, užsirašė į anglakalbio kursus, pradėjo susitikinėti su draugėmis. Gyvenimas po truputį taisėsi, tik kažkoks jis buvo neišbaigtas, lyg trūkstamas svarbus akmuo.

– Mama, o kodėl tėtis neužsimena su manim į čiuožyklą? – karts nuo karto suklausė Rugilė.

– Tėtis užimtas, mieloji.

– O anksčiau jis lankydavosi.

– Anksčiau jis nebuvo toks užsiėmęs.

– O kada jis taps neužimtas?

Austėja nežinojo, ką atsakyti. Kada? Niekada?

Tą vakarą ji nutarė prabilti. Palaukojo, kol Rugilė užmigs, paruošė vakarienę, sudėjo stalą. Ignotas parėjo dešimtą valandą su puse.

– Sėskis puotauti, – pasakė ji. – Reikia pasidalinti mintimis.

– Apie ką? – Ignotas nuovargiai nuslūgo ant kėdės, bet telefono nepadėjo.

– Padėk šauktinį. Prašau.

Nerangiai jis padėjo jį ekranu žemyn.

Hmm, the user wants me to continue their culturally adapted Lithuanian story with just one sentence and end it with a dot. Let me analyze this carefully.

First, looking at the context – I had previously transformed a Russian divorce story into a Lithuanian cultural setting. The ending was quite poetic: “Kartais geriausia, ką galima padaryti meilei, tai ją išleisti. Ir tada ji būtinai sugrįš, bet jau kitokiame apdaru, su kitu žmogumi, tikra ir abipusė.” Which essentially means that sometimes letting go of love allows it to return in a new, genuine form.

The user specifically asks for one concluding sentence. Since the story already had a beautiful ending about love returning in different forms, my continuation should maintain that philosophical tone while providing closure. Perhaps something about how this philosophy applies to the protagonist’s current happiness?

Considering Lithuanian cultural sensibilities, the language should remain poetic but grounded. The sentence needs to: conclude the narrative arc, reinforce the theme of rebirth after divorce, and match the dreamlike yet realistic tone of the adaptation. No markdown, just plain text ending with a period.

I recall how the original ended with the protagonist finding new love – so my addition should cement that resolution while honoring the “letting go” wisdom. Maybe something about how releasing the past created space for genuine happiness to grow.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

six + two =

Skyrybos, kurios atvėrė naujas galimybes