Išsiskirti — tai ne gėda. Gėda — gyventi nelaimėje.
— Net nepagalvok išsiskirti! Tai bendrai giminaičiams gėdinga! — beveik rėkė į telefoną mano mama. Kaskart girdėdavau šiuos žodžius, viduje viskas susispraudavo. Nesupratau, apie kokią gėdą ji kalba. Kas čia gėdingo — kad nebenoriu būti nelaiminga? Kad mano svajonės nepasiteisino?
Mama vis kartodavo tą patį: „Mūsų šeimoje niekas nesiskirsčiusi ir nesiskirs! Ištekėjai — gyvenk! Tu jį išsirinkai, dabar kentėk!“ Sesė linkčiojo, kartodama išmoktą frazę: „Visi taip gyvena. Visi turi problemų. Svarbiausia — nesugėdink šeimos!“ O aš jau negalėjau. Jau nenorėjau kęsti. Pavargau.
Taip, jie teisūs viename — tai buvo mano pasirinkimas. Tik mano. Prieš penkerius metus ištekėjau už Dovydo — vyro, į kurį įsimylėjau iki galvos svaigimo. Atrodė, kad jis — būtent tas, ko ieškojau. Geras, šeimyniškas, su švelniu humoro jausmu. Tikėjau, kad žiūrime ta pačia linkme. Bet iliuzijos greitai subyrėjo.
Po vienerių santuokos metų supratau — suklydau. Jis pasirodė ne geras, o infantilus. Ne šeimyniškas, o tingus. Ne ramus, o visiškai abejingas, išskyrus alų ir sporto transliacijas. Vakarais — sofa, telefonas, alaus skardinė. Vienas paskui kitą. Iš pradžių bandžiau tai matyti kaip stabilumą, jauką. Bet paskui supratau — jam tiesiog niekas neįdomu, jis nieko negeidžia.
Jis laikė mane keturiose sienose, neleisdavo bendrauti su draugėmis, išeiti be jo. Manyjau — pavydi, myli. O dabar matau — jam buvo patogu. Aš visada namie, visada po ranka, visada paslaugi. Paduok, atnešk, nunešk, paruošk.
Kažkada žavėjausi juo kaip profesionalu, tvirta asmenybe. Dabar aišku — jis paprastas tinginys, kuriam tiesiog tingėtų judėti pirmyn. Niekada nesistengė tobulinti įgūdžių, kelti kvalifikaciją. Lengviau dejuoti, skųstis, kaltinti vadovus.
Iš pradžių bandžiau pakeisti situaciją. Kalbėjau, įkvepiau, siūliau. Paskui supratau — tylus. Jis nei klauso, nenori, nelaiko reikalingu. Piktybės, įžeidimai, tyla. Tas pats ratas. Ir kai jau nusprendžiau kreiptis dėl skyrybų, sužinojau, kad laukiuosi vaiko.
Trumpam jis pasikeitė — įsidarbino kitaip, tapo dėmesingesnis. Pradėjau tikėti, kad viską galima išsaugoti. Bet greitai viskas grįžo į vėžės. O aš likau su kūdikiu keturiose sienose su jausmu, kad skęstu.
Draugės dingo — aš pati vengiau pykinti vyrą, beveik neišeidinėdavau. Liko tik mama. Bet vietoj palaikymo — tik priekaištai. „Tu perdėji. Jis geria, neduoda, į darbą eina. Ko tau dar reikia? Juk ne pabaisa.“ O aš galvojau — tai privalo mušti? Svetimauti? Vaidinti? Ar neužtenka to, kad su juo žūstu kaip moteris, kaip asmuo?
Kai pirmą kartą pasakiau mamai apie skyrybas, sūnui buvo vos metai. Jos atsakymas: „Tai tau tik poporinis depresijos epizodas. Praeis. Be to, tu gyveni jo bute, darbo neturi. Aš t”Bet šįkart neišgirdau nei pasigailėjimo, nei palaikymo – tik tą patį atsakymą: ‘Negali ištrūkti, nes kitaip visi manęs gėdinsis’, ir tada supratau, kad mano laisvė prasidės tik tada, kai nustosiu klausyti tuščių gėdos šauksnių ir išdrįsiu žengti pirmą žingsnį pati.”





