Skyrybų dramą papildo netikėtumas: „Imk jį!“ – pareiškė buvusi partnerė. „Jūs abu – du vienodi!“

Mes skyriome su žmona ir pradėjome dalytis įsigytais daiktais. Staiga iškilo problema. „Paimk šį!“ – sušuko žmona. „Jūs su juo – kaip du vieno kaspino!“

Taip mūsų namuose atsirado gražus kakadu, vardu Markizas, kurį mano mama nedelsdama pervadino Kešu.

Šis papūga atiteko man iš pirmosios žmonos dalijantis turtu, nors iš tiesų jis nebuvo bendras, nes gyveno jos namuose dar ilgai prieš mane.
Keša buvo tobulas viskuo, tik vienas trūkumas mus vargino: jis nekalbėjo. Visi mūsų bandymai išgauti iš papūgos bent vieną žodį baigėsi nesėkme. Keša tylėjo kaip partizanas tardymo metu. Tik senelis mūsų pastangų nepritarė.

„Atsikabink nuo papūgos!“ – brūždavo jis. „Jums nebėra su kuo pasikalbėti?“

Galbūt dėl to jie su seneliu ir susidraugavo. Seneliui papūga patiko kaip tylus ir dėmesingas klausytojas, o Keša mėgo pakreipęs galvą klausytis, kai senelis ką nors taisydavo ar vakare atsisėsdavo prie stiklinės.

Galiausiai nusprendėme parodyti Kešą kaimynei, kuri laikė du šnekias banginės papūgelės ir buvo žinoma kaip ekspertė, mokanti paukščius kalbėti lietuviškai. Nereikia net sakyti, kad Keša kaimynei padarė didelį įspūdį.

Ji buvo be galo sužavėta! Ilgai ratu vaikščiojo aplink jį, plojosi rankomis, šnibždėdosi, o paskul nusprendė jį paglostyti. Ištiesė ranką ir palietė plaukstančio papūgos galvą.

Pabudęs Keša atsimerkė viena akimi, nepasitenkinęs žvilgtelėjo į svetimą moterį ir staiga aiškiai ir garsiai ištarė:

„Atsikabink nuo papūgos!“

Kaimynė apalpo, o nuo tos akimirkos Kešą prakalbo. Pasirodė, kaip tas anekdotas apie nebyli berniuką, kuris vieną kartą prie pietų staigele pasakė: „Sriuba per daug sūdi!“, o paklaustas: „Kodėl tylėjai dešimt metų?“, atsakė: „Iki šiol viskas buvo gerai!“

Taip ir Keša. Tylėjo-tylėjo, o paskul užkalbo. Bėda buvo ta, kad jis kalbėjo senelio balsu, intonacijomis ir, svarbiausia, žodynu. Senelis, dar tvirtas senis, karo metu buvo vairuotojas, grįžo be vienos kojos ir visą gyvenimą dirbo dailidė. Žodžio neuždavinėdavo ir turėjo būdingą tokio charakterio ir gyvenimo būdo žmogui žodyną. Kodėl papūga pasirinko būtent senelį kaip pavyzdį – liko paslaptis, tačiau faktas buvo toks – Keša keikėsi kaip tikras dailidė, virtuozKaimynė, nors ir sukrėsta, suprato, kad kartais tiesiog reikia priimti gyvenimo nepakartojamus siužetus – juoktis, mylėti ir leisti būti tokiam, koks esi.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 × five =

Skyrybų dramą papildo netikėtumas: „Imk jį!“ – pareiškė buvusi partnerė. „Jūs abu – du vienodi!“