Slaptažodis Svetlana stovėjo prie „Maximos“ kasos, rankose laikydama pakelį jogurto ir kepalą duonos, kai kortelių terminalas pyptelėjo, o ekrane iššoko: „Operacija atmesta“. Ji mechaniškai pamėgino dar kartą, tarsi geležėlę būtų galima įkalbėti, bet kasininkė jau žiūrėjo su pavargusiu nepasitikėjimu. – Gal kita kortele? – paklausė ji. Svetlana papurtė galvą, ištraukė telefoną ir pamatė „Swedbank“ SMS žinutę: „Operacijos su sąskaita sustabdytos. Kreipkitės į klientų aptarnavimą.“ Netrukus atėjo dar viena – iš nežinomo numerio: „Paskola patvirtinta. Sutarties nr.…“ Ji stovėjo, girdėdama, kaip ausyse ima ūžti, už nugaros kažkas nekantriai trypčiojo. Atsiskaitė grynaisiais, kuriuos laikė „juodai dienai“, ir išėjo į lauką. Maišelis veržė pirštus, o galvoje sukosi viena mintis: kažkokia klaida. Tikrai klaida. Pakeliui namo paskambino į banką – pasitiko automatinis atsakiklis, po to – laukimo melodija, kol pagaliau atsiliepė konsultantas. – Jūsų sąskaita užblokuota dėl įtariamo sukčiavimo, – ramiai pranešė jis. – Kreditinėje istorijoje atsirado naujų įsipareigojimų. Reikės atvykti į skyrių su pasu. – Kokie įsipareigojimai? – Svetlana stengėsi kalbėti ramiai. – Nieko neskolinau. – Sistemoje matyti du greitieji kreditai ir paraiška SIM kortelės išdavimui Jūsų vardu, – konsultantas kalbėjo it komunalinių mokesčių sąrašą. – Negalėsime atblokuoti be patikrinimo. Svetlana nutraukė pokalbį ir keletą sekundžių stovėjo stotelėje su ekranu rankose. Žinučių „dėl paskolos“ buvo jau ne viena. Vienoje žadėjo „palaikymą“, kitame įspėjo apie „pradėtą skaičiuoti palūkanas“. Vos tik bandė įkelti banko programėlę – „prieiga ribojama“. Viduje ėmė kilti nerimas, šaltas ir oficialus – kaip lig šaukiančio gydytojo kabinete. Namuose ji padėjo maišelį ant stalo, dar nenusivilkusi palto. Vyras, Sergejus, kambaryje prie kompiuterio pakėlė akis: – Kažkas nutiko? – paklausė. – Kortelė neveikė. Bankas viską užblokavo. Ir… – ji parodė telefoną. – Kažkokie kreditai mano vardu. Sergejus susiraukė. – Tikrai nieko nesiemiai? Gal kur kokį varnelę netyčia paspaudei… – Aš? – įsižeidimas perrėžė Svetlaną. – Net neužėjau į jokius kreditų puslapius! Jis atsiduso, lyg tai būtų eilinis buities rūpestis: – Išsiaiškinsi rytoj. Tas „išsiaiškinsi“ skambėjo tarsi kalba eitų apie elektros sąskaitą. Svetlana nuėjo į virtuvę, užverdė virdulį, pajuto, kad drebėja rankos. Telefoną padėjo, bet netrukus paėmė vėl. „Skolos išieškojimo tarnyba“ mirksėjo tarp praleistų skambučių. Neperskambino. Naktį beveik nemiegojo. Galvoje aidėjo „įtariamas sukčiavimas“, „įsipareigojimai“, „SIM kortelė“. Įsivaizdavo, kad užėjus į banką, ją apkaltins: „Jūs pati.“ Ir kaip reikės įrodyti, kad nekalta. Ryte išėjo anksčiau, darbe paėmė laisvą, paaiškinus vadovei – „dėl banko reikalų“. Vadovė pažvelgė įdėmiai, bet daugiau neklausė. Tas tylėjimas buvo net baisesnis nei užuojauta. Banke nusidriekusi eilė iki langelio, rankose visi laikė pasus ir popierius. Svetlana klausėsi pusbalsiu tariamų pokalbių apie perlaidas, paskolas, „man tik paklaust“. Priėmus pasą, darbuotoja baltiniais pradėjo spaudyti klavišus: – Yra du smulkūs kreditai – vienas 2 000 eurų, kitas 1 500. Taip pat SIM kortelės paraiška ir bandymas pervesti pinigus kitam asmeniui. – Aš to nesudarinėjau, – tyliai pakartojo Svetlana. – Turite užpildyti nesutikimo su operacijomis prašymą ir pranešti apie sukčiavimą. Duosime sąskaitos išrašą ir pažymą apie blokavimą. Dar rekomenduoju užsisakyti kredito istorijos ataskaitą. Svetlana pasirašė, stengdamasi nesupainioti eilučių. – Kaip taip galėjo nutikti? Juk buvo SMS patvirtinimai. – Greičiausiai buvo perleista SIM kortelė. Tada kodai patenka naujam numeriui. Siūlau kreiptis pas operatorių. Svetlana išėjo iš banko su popieriais rankose – išrašu, pareiškimu, pažyma. Jie atrodė sunkūs, kaip kaltinimų įrodymai iš kito gyvenimo. Operatoriaus salone jau tvanku. Jaunas konsultantas šypsojosi lyg pardavinėtų telefono dėkliukus: – Jūsų vardu tikrai išduota SIM kortelė – užvakar kitame salone. – Aš nepaėmiau, – Svetlana pajuto, kaip viskas susiveržė viduje. – Kaip įmanoma be manęs? Konsultantas gūžtelėjo: – Reikiamas pasas. Gali būti kopija. Jei įgaliojimas – būna užfiksuota. Galite rašyti prašymą dėl neteisėto išdavimo? Blokuosim numerį. – Blokuokit. Ir duokit salono, kuriame išdavė, adresą. Išspausdino lapelį: adresas, laikas, paraiškos numeris. Kontaktiniame – jos senasis telefono numeris. Bet šalia prierašas: „SIM keitimas“. Vadinas, kas nors pasidarė dublikatą. Svetlana paskambino į kredito biurą – instrukcijos, patvirtinimai per E. valdžios vartus, ataskaitos laukimas. Stovėjo prie salono sienos, maigė kodus, ir kiekvienas kodas rodėsi ne apsauga, o pasityčiojimas. Po pietų atskambino vėl: – Ponia Svetlana? – sausas vyriškas balsas. – Jūs vėluojate mokėti greitąjį kreditą. Kada sumokėsite? – Aš neužėmiau, – pasakė ji. – Tai sukčiavimas. – Visi taip sako. Turime sutartį, turime Jūsų duomenis. Nemokėsite – bus išvykimai. Ji padėjo ragelį. Širdis daužėsi lyg bėgtų. Kaltumo jausmas kilo kartu su baime – tarsi būtų pagauta ir pati nešvari, nors buvo švari. Pas policiją atėjo vakare. Koridoriuje tvyrojo popierių ir sena linoleumo kvapas. Vietinis pareigūnas, apie penkiasdešimties, klausėsi nepertraukinėdamas, rašė užrašus. – Vadinasi, kreditai, SIM kortelė, pinigų pervedimo bandymas. Paso netekote? – Ne. Kopijų… teko duoti – draudimui darbe, dar kartą į namų valdos bendriją. – Kopijos „keliauja“, – giliai atsiduso pareigūnas. – Bet čia svarbiau: SIM buvo perleista. Bus tyrimas. Prašymas, visi priedai – ir vykdysim. Ji rašė pareiškimą, rankos drebėjo. „Nežinomi asmenys“ atrodė juokingai – ji jautė, kad tai ne „asmenys“, – kažkas savas. Namie Sergejus sutiko prie durų: – Tai ką? – paklausė. – Pareiškimą parašiau. SIM užblokavo. Reiks dar į SODRĄ, kreiptis dėl pažymų, ir kredito biure išsitikrinti. Sergejus suraukė antakius: – Klausyk, gal paprasčiau sumokėt ir pamiršt? Nervingumui sveikiau. Svetlana pažvelgė taip, lyg nematytų jo: – Sumokėt už svetimą? Ir laukt, kol vėl pakartos? – Tik… – jis nusuko akis. – Policija gi… Ji suprato – jam baisu. Jis nori, kad viskas pradingtų. Bet pradingtų tik su jos teise būti savimi. Kitądien nuėjo į Klientų centrą – „Registrų centro“ salė, visur eilės, visi su storomis bylomis. Svetlana laikė prispaudusi dokumentus. Vis žvilgčiojo aplinkiniai – rodės, ant kaktos parašyta „skolinga“. Nerealu, bet nuo to ne ramiau. Darbuotoja paaiškino, kokias pažymas galima gauti, kokius apribojimus įrašyt per valstybines paslaugas, kaip uždėti kredito draudimą. Svetlana viską rašė užsirašinėdama – galva nebelaikė. Vakarop atsisiuntė kredito biuro ataskaita. Tarp paskolintojų – dvi greitųjų kreditų įmonės ir dar viena atmesta paraiška. Kiekviena eilutė su asmens kodu, adresu, darboviete. Vienoje vietoje – laukelis „slaptažodis“. O ten įrašytas žodis, kurį žino tik artimiausi. Ji perskaitė keliskart. Slaptažodį sugalvojo prieš metus, kai bankas siūlė papildomą apsaugą. Tuomet juokėsi, rinkosi ką nors paprasto. Tą žodį buvo sakiusi Sergejui ir sūnui, tvarkydama šeimos kortelę. Dar – kai žiemą padėjo Sergejaus sūnėnui, Dimai, surašyti paraišką darbui. Jis sėdėjo virtuvėje, kai ji garsiai ištarė žodį, tikrindama, kaip skamba. Svetlana uždarė kompiuterį. Viduje liko tuščia. Slaptažodis negalėjo iš „kokio nors interneto“ ištekėti. Ne spaudoje, ne kopijose. Jį girdėjo šalia. Ji ieškojo dokumentų, rado pasų kopijų su užrašu „naudoti tik draudimui“. O viena buvo Dimos prašymu – „kortelei darbo užmokesčiui“. Jis minėjo nesklandumus, prašė kopijos. Sergejus tada sakė: „Padėk, jam sunku.“ Kopijoje buvo jos parašas. Bet tai nesulaikė. Svetlana sėdėjo virtuvėje, žiūrėjo į šią kopiją. Prisimena, kaip Dima neseniai prašė paskolinti iki atlyginimo, kaip Sergejus tada numojo ranka: „Nu, nesibark, užsikabins vaikis.“ Kaip Dima vikriai šmaikštavo, vengdavo klausimų, greit išlėkdavo. Sergejui parodė ataskaitą, paso kopiją. – Čia parašytas mano slaptažodis, – pasakė. – O kopiją turėjo Dima. Sergejus susiraukė. – Nori pasakyt…? – nebaigė. – Tiesiog noriu žinot, kas žinojo žodį ir turėjo kopiją. Sergejus piktai krustelėjo. – Rimtai? Nemanau… Jis tiesiog… sunkumai dabar pas jį. – Sunkumai? Ir man? Man skambina, grasina. Sufliruojat sumokėt „kad nebesinervinčiau“! Sergejus tylėjo. Jis gynė ne Dimą – gynė seną tvarką, kur „savi“ neturi taip elgtis. Kitą dieną Svetlana nuvyko į saloną, kur išduota SIM. Nedidelė „Tele2“ būdelė „Akropolyje“. Parodė pasą, paprašė administratoriaus. – Duomenų negalim atskleisti, – pasakė mergina. – Jei manot, kad išdavimas neteisėtas, – per policiją. – Jau kreipiausi, – atsakė Svetlana. – Bent jau, koks dokumentas buvo. Mergina pažvelgė įdėmiau, sumurmėjo tyliau: – Sistemoje žymėta: pateiktas pasas, originalas. Nuotrauka sutapo. Pasirašyta. Pirštai nutirpo. Reiškia, buvo arba padirbtas pasas, arba žmogus su jos duomenimis ir panašiu veidu… Prisimena Dimą: liesas, numetęs akis. Kaip jis stovėjo prie dėžutės ir sakė, kad „prarado SIM“. Kaip darbuotojas pavargo ir nebenorėjo gilintis. Išėjus paskambino draugei Natali, dirbančiai advokate. – Reikia patarimo, – pasakė. – Ir, jei ką, vardą įvardinsiu. – Atvažiuok vakarop. Atsinešk viską. Nesumokėk niekam. Vakare, advokatės kabinete kvepėjo kava ir popierių dulkės. Svetlana sudėjo viską ant stalo. – Gerai, kad viską fiksuoji, – mostelėjo Natali. – Svarbiausia – pareiškimas policijai jau yra. Dalykitės pretenzijas MOK įmonėms dėl nesudarytų sutarčių, reikalauk kopijų. Įsidiek kredito uždraudimą per paslaugų portalą. – O jei… artimas, – ištarė Svetlana sunkiai. Natali pažvelgė tiesiai: – Tada dar svarbiau neslėpti – kitaip jis supras, kad galima dar kartą. Tai ne pinigai – tai ribos. Svetlana linktelėjo. Ribos – kažkas svetima jų šeimai: „savi“ gali visko paprašyti. Šeštadienį Dima atėjo pats. Sergejus pakvietė „pasišnekėti“. Svetlana išgirdo, kaip atsidaro durys, kaip Dima šmaikštauja, bando juokaut. Ji liko koridoriuje, su byla rankoje. – Sveika, – lyg tarp kitko pasakė Dima. – Sergejus sakė, kad tau kažkokių bėdų. Svetlana nepakvietė į virtuvę, liko stovėti: – Bėdų – man. Mano vardu paimti kreditai, SIM išduota. Pažymėtas mano slaptažodis. Dima sumirksėjo, šypsena dingo. – Rimtai… baisu, dabar visiems taip nutinka. – Visiems, – pakartojo Svetlana. – O mano paso kopija buvo pas tave. Sergejus šalia sustingo, pasiruošęs įsikišti. – Nebūk griežta, – sumurmėjo. – Tik klausiu. Dima nuleido akis. – Reikėjo… Galvojau nespėsi pastebėti. Norėjau padengti skolą, paskui grąžinti. Bet… pasidarė nebevaldomai. – Ant manęs paėmei, – ištarė Svetlana. Balsas buvo lyg svetimas. – Supratai, kad man skambins, blokuos sąskaitą? – Tikėjausi spėti… Nenorėjau blogo. Tu visada padėdavai… Šie žodžiai kirto skaudžiausiai. „Padėdavai“ tapo teise. Sergejus primerkė akis: – Dima, tu bent supranti… Už tai bausmė. – Grąžinsiu… – beviltiškai grojo Dima. Svetlana ištiesė dokumento kopiją: – Jau pranešiau policijai. Ir neatšauksiu. Dima pabalo. – Mes gi šeima… – Šeima taip nesielgia. Sergejus prisėdo ant taburetės, prispaudė rankas prie veido. – Neįsivaizdavau, kad jis… – Aš irgi, – pasakė Svetlana. – Bet nebenoriu daugiau gyventi, lyg pasitikėjimas – savaiminė apsauga. – O ką dabar? – Darysiu viską iki galo. Namuose – taip pat. Dokumentų kopijų niekam, slaptažodžiai – ne garsiai, telefonas – tik mano. Ir „duok minutėlei“ – nebe minutei. Sergejus linktelėjo, lyg pripažintų pralaimėjimą. Artimiausios savaitės tapo viena ilga procedūra. Svetlana siuntė pretenzijas į kreditų įmones, pridėjo policijos numerį, prašė dokumentų bei SIM išdavimo įrašų. Banke atsidarė naują sąskaitą, atlyginimą persivedė per buhalteriją. Elektroniniuose portaluose įjungė draudimus kreditui, visus užklaustus stebėjo. SIM gavo naują numerį su papildoma sauga. Kiekvienas veiksmas – kvitas, skanuotas pareiškimas, nauji slaptažodžiai laikomi atskirame vokelyje. Jautė nuovargį – su juo ėjo jausmas, kad gyvenimas grįžta į jos rankas. Skambino dar skolų išieškotojai, bet dabar ji atsakydavo trumpai: – Viską tik raštu. Yra pareiškimo numeris. Pokalbis įrašomas. Kai kas padėdavo ragelį, kai kas mėgino gąsdinti. Ji jau nesiteisino. Vieną vakarą gavo laišką iš vienos MOK įmonės: „Sutartis pripažinta ginčytina, mokėjimas stabdomas iki ištyrimo“. Tai dar ne pergalė, bet pirmas oficialus ženklas, kad ji nebėra kaltininkė. Sergejus tapo tylesnis. Nesišnekėjo, kai Svetlana perkėlė dokumentų bylą į užrakintą stalčių, kai užsidėjo spynelę. Nesišnekėjo apie naują telefono kodą. Kartais mėgino pratęsti temą apie Dimą, bet Svetlana stabdydavo: – Kol byla vyksta, nekalbu. Jautė ne triumfą – atsargumą, lyg po gaisro, kai namas stovi, o dūmų kvapas lieka. Mėnesiui pasibaigus ji nuėjo į banką gauti pažymos dėl ginčytinų operacijų užbaigimo. Konsultantė padavė dokumentą: – Blokavimas nuimtas, bet keiskite pasą, stebėkitės istoriją. Svetlana išėjo į lauką, leido sau iškvėpti. Užėjo į kioskelį, nusipirko užrašinę su rašikliu, atsisėdo ant suoliuko prie parko. Pirmos puslapio užraše didelėmis raidėmis parašė: „Taisyklės“. Ne šūkiai, ne pažadai – tiesiog punktai. „Neduoti dokumentų kopijų. Nesakyti slaptažodžių garsiai. Telefono nepalikti kitiems. Pinigus skolinti tik pagal susitarimą ir tik tiems, kuriems galiu drąsiai pasakyti NE.“ Užvertė užrašinę, įdėjo į rankinuką, užtraukė užtrauktuką. Vis dar neramu, bet tas nerimas jau nebe paralyžuoja – jis darbuojasi. Žinojo: pasitikėjimas nepradingo, tiesiog tapo sąlygiškas. Namuose užkaitė arbatinį, iš stalčiaus ištraukė voką su naujaisiais slaptažodžiais ir įdėjo į specialų saugyklos paketą. Sergejus tyliai padėjo šalia dvi puodelius. – Supratau, – galiausiai ištarė. – Tu teisi. Tiesiog norėjau, kad viskas būtų kaip seniau… Svetlana pažvelgė į jį. – Seniau jau nebus, – atsakė. – Bet gali būti kitaip – jei branginsim vienas kitą veiksmais, o ne žodžiais. Sergejus linktelėjo. Uždarydama stalčių ji išgirdo spragtelėjimą – smulkų garselį, bet jame buvo viskas, ko dabar reikėjo: kontrolė, grįžtanti per paprastus veiksmus.

Slaptažodis

Rasa laikė rankoje maišelį su kefyru ir juoda duona, kai kasos aparatas sumirksėjo: Atsiskaitymas atmestas. Ji spaudė banko kortelę dar kartą tarsi galėtų įtikinti šaltą plastiko blizgesį atgailauti, tačiau kasininkė jau žiūrėjo į ją pavargusiais, kažkiek įtariais žvilgsniais.

Gal kita kortele pabandysit? ištarė kasininkė.

Rasa tik papurtė galvą, ištraukė telefoną ir perskaitė banko žinutę: Operacijos sustabdytos. Kreipkitės į klientų aptarnavimą. Netrukus atėjo kita žinutė iš nepažįstamo numerio: Kreditas patvirtintas. Sutartis Nr…. Atrodė, lyg karštis plūstų į jos veidus, ir už nugaros kažkas nekantriai trepsėjo batais.

Ji sumokėjo grynaisiais, kuriuos vis laikė dėl viso pikto, ir išėjo į Kauno vasaros orą. Plastikinio maišelio rankenos pjaustė pirštus, galvoje sukosi viena mintis: tai klaida. Tai tiesiog turi būti klaida.

Pakeliui namo, sėdėdama troleibuse, Rasa paskambino į banką. Jos neatpažino robotas, paprašė spausti skaičius, grojo monotoniška muzika, kol pagaliau pranešėsi operatorė.

Jūsų sąskaita užblokuota dėl įtariamų sukčiavimo veiksmų, atsakė operatorė aiškiai, tarsi tai būtų nurodymas kur pasukti kieme. Jūsų kredito istorijoje atsirado naujų įsipareigojimų. Prašome atvykti į skyrių su asmens tapatybės kortele.

Kokie įsipareigojimai? bandė kalbėti ramiai Rasa. Aš nieko neskolinausi.

Matome dvi greitųjų kreditų sutartis ir duomenis apie naują SIM kortelę, išduotą jūsų vardu, tęsė operatorė lyg skaitytų elektrinės sąskaitą. Negalime atblokuoti nieko be patikros.

Rasa nutraukė skambutį ir kelias akimirkas stovėjo autobusų stotelėj, žiūrėdama į telefoną. Žinučių apie kreditus buvo ne viena skirtingos sumos, terminai, įspėjimai apie delspinigius. Bandė prieiti prie savo banko paskyros, tačiau buvo pasitikta žinutės: Prieiga apribota. Viduje kilo šaltas, metodiškas nerimas kaip ligoninės diagnostikos kabinete.

Namuose ji padėjo maišelį ant stalo nusiavusi batus, dar su striuke. Vyras, Vytautas, sėdėjo kambaryje prie seno laptopo.

Kas atsitiko? paklausė jis pakėlęs akis.

Nepraėjo kortelė. Bankas užblokavo. Ir… parodė telefoną. Kažkokie kreditai.

Vytautas susiraukė.

Gal netyčia kažkur užpildei paraišką? Kartais užtenka varnelės kokiam puslapy…

Aš? Rasa kiek garsiau nei ketino pajuto erzelį. Aš net puslapio kreditams nemačiau gyvenime!

Jis atsiduso taip, lyg tai būtų nukritusi virtuvės spintelė.

Na, išsiaiškinsim. Eisi rytoj.

Jos eisi nuskambėjo lyg kalbama apie žvakių pirkimą kapinėms. Rasa nuėjo į virtuvę, užkaitė virdulį ir nustebo, kad dreba rankos. Telefoną padėjo į kišenę, bet po minutės vėl ištraukė naujas praleistas skambutis: Skolų išieškojimo tarnyba. Neperskambino.

Naktį beveik nemiegojo. Galvoje sukosi svetimi žodžiai: įtariamas sukčiavimas, įsipareigojimai, SIM kortelė. Įsivaizdavo, kaip rytoj eis į banką, ten pasakys: Čia jūs. Ir teks įrodinėti, kad ne ji tarsi teisintųsi dėl nežinomų savo judesių sapne.

Ryte ji išėjo anksti. Darbe paėmė laisvą dieną reikalų su banku. Vadovė tik žvilgtelėjo, nieko neklausė. Tas tylėjimas buvo dar sunkesnis už užuojautą.

Europos Prospektuose filiale rikiavosi eilė visi su dokumentais ir popierių maišeliais. Rasa laukė savo eilės, klausė svetimų pasakojimų apie pervedimus, kreditus, tik paklausiu dėl likučio. Kai priėjo jos eilė, darbuotoja paprašė asmens tapatybės kortelės ir ėmė maigyti klaviatūrą.

Yra dvi kreditų sutartys viena dvidešimties tūkstančių eurų, kita penkiolikos. Taip pat pateikta naujos SIM kortelės paraiška ir mėginimas pervesti pinigus trečios šalies sąskaitai, vardino be ypatingos nuotaikos.

Aš nieko nedariau, kartojo Rasa. Žodžiai nuskambėjo pilki, tarsi atspaudas.

Tokiu atveju pildykite prieštaravimo formą dėl sandorių ir praneškite apie sukčiavimą policijai, darbuotoja padavė blankus. Galime išduoti sąskaitos išrašą ir pažymą apie blokavimą, taip pat rekomenduoju užsisakyti kredito ataskaitą per Lietuvos banką.

Rasa surinko dokumentus jų svoris muistė pečius kaip svetimi daiktai.

Mobiliojo ryšio salone buvo tvanku nuo visos dienos. Konsultantas, atrodo, vos tvardėsi nepradėjęs pardavinėti dėklų.

Jūsų vardu tikrai išduota SIM kortelė, patvirtino po patikros. Prieš dvi dienas. Kitame salone.

Aš net negaunu, jautė, kaip viduje viskas susiveržia. Kaip galėjot išduoti be manęs?

Konsultantas trūktelėjo pečiais.

Reikalingas pasas… Gal padaryta kopija. Arba įgaliojimas, bet tada užfiksuojama. Norit skųstis? Galim užblokuoti numerį.

Blokuokit, tarė Rasa. Ir atspausdinkit adresą salono, kuris išdavė dokumentą.

Ji gavo lapelį su adresu, laiku, pareiškimo numeriu. Kontaktinis telefonas buvo jos senasis numeris, kurį mintinai mokėjo nuo vaikystės. Bet šalia raudonavo žyma: SIM kortelės keitimas. Vadinasi, dublikatas padarytas.

Rasa išėjo į gatvę ir paskambino Lietuvos banko kredito biurui. Instrukcijos buvo kaip iš kitaip kalbančios mašinos: registruokitės per e-valdžios vartus, patvirtinkite tapatybę, laukite. Atsirėmusi į salono sieną spaudė kodus, spaudė patvirtinti, bet kiekvienas slaptažodis buvo lyg pašaipa.

Apie vidurdienį sulaukė skambučio.

Rasa Kazimieraitė? sausas vyriškas balsas. Jūsų greitojo kredito sutarties įmoka vėluoja. Kada sumokėsite?

Niekada neėmiau, ištarė. Sukčiavimas.

Visi taip sako, balsas buvo kaip vėjas pro plyšį. Turim jūsų duomenis. Nesumokėsit lauksit atvykimo.

Ji padėjo ragelį. Širdis mušė lyg sprukant. Gėda sroveno šalia baimės: kaip pagauta už tai, ko nepadarė.

Policijos skyriuje vakare jau tvyrojo popieriaus ir senu linoleumu permirkęs kvapas. Pareigūnas, apie penkiasdešimties, užsirašinėjo jos pasakojimą be perstojo.

Greitieji kreditai, SIM kortelė, mėginimai pervesti, kartojo. Paso nepraradot?

Ne, niekada. Kopijos… galėjo būti. Darbe dėl draudimo, ir dar… mąsliai. Būsto administratorius prašė dokumentų, pernai.

Kopijos vaikšto, pareigūnas atsiduso. Bet SIM kortelės perleidimas rimtesnė stotelė. Pridėkit viską išrašus, adresą salono. Tvarkom. Užklausa bus.

Ji pildė pareiškimą, stengdamasi neverkti. Žodžiai nežinomi asmenys sapnavosi absurdiški lyg kas elgtųsi su jos duomenimis, kaip su žaidimų kauliukais.

Grįžusi namo rado Vytautą prie durų.

Na? paklausė.

Pareiškimą užpildžiau. SIM užblokavo. Rytoj išsiimsiu pažymas Registrų centre, dar kartą pasitikrinsiu kredito istoriją, kalbėjo skubiai, lyg tempas galėtų apsaugoti.

Vytautas susiraukė:

Gal tiesiog sumoki, kiek prašo, ir pamirštam? Ramybės juk gaila.

Rasa žiūrėjo taip, lyg jo nepažintų:

Mokėti už svetimus veiksmus? sušnibždėjo. Ir laukti dar vienų?

Ne taip… Man baisu… nenuleido akių. Su policija…

Ji suprato visai ką kita: jam baisu, jis nori, kad viskas išnyktų net jei kartu su jos pačios verte.

Kitą rytą ji užėmė vietą eilėje Registrų centre. Elektroninė eilė, žmonės su melsvais segtuvais, keiksmažodžiai prie terminalų. Rasa laikė dokumentus prispaudus sau prie šono, įsitikinusi, kad ant kaktos parašyta skola. Tas keistas, beviltiškas gėdos jaukumas nesitraukė.

Registrų centro darbuotoja iškart paaiškino, kokių pažymų prašyti, kokias užklausas pildyti e-valdžios portale, kaip uždrausti kreditus per kredito biurą. Rasa gausiai žymėjosi į mažą geltoną bloknotą galva jau nelaikė visko kartu.

Vakare iš Lietuvos banko atėjo kredito ataskaita. Rasa ją atsidarė laptopu. Sąraše dvi greitojo kredito įstaigos, dar viena, kurios paraiška atmesta. Kiekvienas įrašas jos vardas, pavardė, asmens kodas, adresas, darbovietė. O ten, pačioje paraiškoje, langelis slaptažodis. Ten buvo užrašytas žodis, kurį žino tik artimiausi.

Ji ilgai skaitė tą žodį, pasirinkusi dar prieš daugelį metų, kai banke liepė sukurti slapta apsaugą. Tuomet juokėsi, rinkosi ką nors paprasta, kad nepamirštų. Tą žodį kažkada garsiai ištarė Vytautui ir sūnui, kai tvarkė šeimos kortelę. Ir dar… prisiminė, kaip žiemą padėjo Vytauto sūnėnui Lukui išsiregistruoti į naują darbą. Jis sėdėjo jų virtuvėje, ji pildė anketą per jos laptopą, ir, juokdamasis, paklausė: Kam tie jūsų slaptažodžiai niekas jų nesimena. Rasa, paskubomis, ištarė garsiai tą žodį, tikrindama, ar užsirašė teisingai.

Ji uždarė laptopą. Viduje pasidarė tuščia, tarsi po smūgio. Slaptažodis negalėjo išplaukti iš interneto. Jis nespalvintas jokioje paso kopijoje. Jį girdėjo tik kažkas šalia.

Iš spintos ištraukė kone relikvinę dokumentų bylą. Surveillance juodavo kopijos, pažymos, sutartys. Naršydama po lapus aptiko Luko prašytą savo pačios paso kopiją. Tada jis prašė parodyt ofise dėl laikino kontrakto, ir piestu padėk, dabar jam sunku, sakė Vytautas.

Kopija pasirašyta ant krašto naudoti tik šiai paskirčiai. Bet akivaizdu, kad to nepakako.

Rasa sėdėjo virtuvėje ir licheniškai skaičiavo laiką pagal popierių svorį. Prisimindama, kaip prieš mėnesį Lukas prašė paskolinti iki atlyginimo, kaip Vytautas tik numojo: Nereikia pradėt, viskas bus tvarkoj. Prisiminė, kaip Lukas išsisukinėjo, vengė akių, visada išeidavo per greitai.

Vytautas įėjo į virtuvę.

Ką ten snūduriuoji? paklausė.

Padėjo prieš jį ataskaitą ir kopiją.

Žiūrėk, čia parašytas mano slaptažodis. Ir SIM išduota pagal mano duomenis. Kopija buvo pas Luką.

Vytautas perbėgo akimis, suraukė antakius.

Tu nori… nebaigė sakinio.

Noriu suprasti, kas galėjo žinoti žodį ir turėti kopiją.

Vytautas atitraukė kėdę.

Tikrai nemanai, kad jis… Jis tiesiog… jam laikotarpis sunkus.

Laikotarpis? ji skausmingai ramiai. O man kasdien skambina, grasina, blokuoja sąskaitas. Siūlo sumokėti, kad nesinervinčiau.

Vytauto tyla buvo ne sutikimas, o pilnas lūžio: jis gynė ne Luką, o iliuziją, kad savi taip nesielgia.

Kitą dieną Rasa nuvažiavo į saloną adresu, kur išduota SIM. Mažas paviljonas pagrindinio centro koridoriuje. Paprašė kalbėtis su administratore.

Negalime atskleisti trečiųjų asmenų duomenų, tarė mergina prie stalo. Jei įtariate sukčiavimą, kreipkitės į policiją.

Aš jau kreipiausi, atkirto Rasa. Prašau pasakyti, kokiu dokumentu remiantis išdavėte kortelę.

Mergina atsiduso, šypsena dingo.

Sistemoje pažymėta parodytas pasas, originalas. Nuotrauka sutapo, pasirašyta.

Rasa nutirpo: tai buvo ne skaitmeninė kopija. Kažkas atėjo su panašiu dokumentu, arba padirbiniu, arba su veidu panašiu. Ji matė Luką prie stalo, panirusį į aptriušusį paltą, kalbantį rimtai, kad pametė kortelę. Ir konsultantas, pavargęs, nenorėjo gilintis.

Išėjus iš prekybos centro, paskambino draugei Giedrei, kuri dirbo mažoje advokatų kontoroje.

Turiu bėdą, pasakė Rasa. Manau, kad žinau vardą.

Giedrė nieko nelaukė.

Ateik vakare. Turėk visus dokumentus. Bet tik neapmokėk sukčiams.

Jos kabinete tvyrojo kavos ir popierių kvapas. Rasa išvartė ant stalo viską: išrašus, pareiškimus, kredito biuro ataskaitas, lapelį su adresu.

Gerai, kad viską sistemingai laikai, tarė Giedrė. Svarbiausia: policijos pareiškimas jau yra. Skųskis greitųjų kreditų įstaigoms, prašyk dokumentų kopijų, pagal kurias sudarinėta. Ir uždėk per valstybines sistemas draudimą kreditams. Ne panacėja, bet padės.

O jeigu… giminaitis, šį žodį ištarė sunkiai.

Tuo labiau, Giedrė pažiūrėjo į akis. Jei nutyli, išsisuks ir kartos. Čia ne apie pinigus apie ribas.

Rasa linktelėjo. Ribos atrodė kažkas svetimo, nes šeimoje saviems visada ir viskas.

Šeštadienį Lukas atėjo pats. Vytautas pakvietė pakalbėt. Rasa išgirdo, kaip atidarytos durys, ir Lukas garsiai pasilabino, bandė pajuokauti. Ji neišėjo į virtuvę sustojo koridoriuje, su dokumentų byla rankose.

Sveika, sumurmėjo Lukas. Vytautas sakė, problemų čia turit.

Rasa nepasiūlė prisėst. Likusi stovėti koridoriuje, pradėjo:

Problema mano. Ant mano vardo paimti kreditai ir išduota nauja SIM. Paraiškoje mano slaptažodis.

Lukas sumirksėjo, nusišypsojo.

Eik tu… siaubas. Dabar visur taip.

Visur, pakartojo Rasa. Bet mano paso kopija buvo pas tave.

Vytautas stovėjo įsitempęs pasiruošęs šokti į diskusiją.

Rasa, nespausk, tarė tyliai.

Ne spaudžiu, klausiu.

Lukas nuleido akis, atsikrenkštė.

Man reikėjo, prabilo skubiai. Galvojau, nepastebėsi iškart. Norėjau padengti vieną skolą, vėliau grąžinti. Ten procentai… Nespėjau.

Ant mano vardo, Rasa girdėjo save iš toli. Žinojai, kad man skambins? Kad blokuos sąskaitą?

Galvojau, spėsiu… nuryjo seilę Lukas. Nenorėjau blogo. Tu visada padedi.

Šitie žodžiai smogė padedi tapo teise.

Vytautas priėjo artyn.

Lukai, ką padarei… kalbėjo susigėdęs. Supranti, kad čia nusikaltimas?

Vytautai, viską grąžinsiu, Lukas nužvelgė jį su viltimi. Rasčiau galimybių… Tik ne…

Rasa atlapojo bylą ir padavė kopiją policijai.

Jau vėlu, pasakė. Pareiškimas padarytas. Neatsiimsiu.

Lukas išblyško.

Tu šeima, vos sušnabždėjo.

Šeima taip nesielgia, atsakė ji. Viduje kilo drebulys, bet tik todėl, kad galiausiai stovėjo save apgynusi.

Vytautas žiūrėjo ilgai, jo žvilgsnyje blykčiojo kažkas naujo skausmas, kad ginti savo šįsyk reiškia aukoti Rasos teisę į save.

Išeik, riktelėjo Vytautas Lukui. Dabar.

Lukas dar sekundę lūkuriavo laukdamas stebuklo tada užvėrė duris. Butas nuščiuvo, o tyla buvo ne atokvėpis, o plyšys.

Vytautas susmuko ant koridoriaus suoliuko, nusitrynė veidą.

Nemaniau, kad… pradėjo.

Aš taip pat, atsakė ji. Bet nebenoriu gyventi iliuzijoje, kad pasitikėjimas pats viską saugo.

Pakėlė akis.

Ką dabar?

Dabar viską iki galo. Ir namuose. Jokių dokumentų kopijų. Nesakai slaptažodžių. Telefonas neliečiamas net minutei.

Vytautas linktelėjo sunkiai, tarsi sutiktų su pralaimėjimu.

Artimiausios savaitės virto ilgu ritualu: Rasa siuntinėjo registruotus laiškus greitojo kredito įmonėms, pridėjo policijos blanką, reikalavo sutarčių kopijų, SIM kortelės išdavimo duomenų. Banke atsidarė naują sąskaitą, algą pervedė iškart per buhalteriją. E-sistemoje įsijungė kreditų draudimą su automatiniais perspėjimais apie visas užklausas. Operatoriuje susikūrė naują numerį, senąją paliko blokuotą, draudimą išduoti dublikatus užfiksavo tik fiziniu dalyvavimu ir papildoma patikra.

Kiekvienas žingsnis kvitas, skanai kompiuteryje, nauji slaptažodžiai popieriniame vokelyje. Pavargusi, bet jausdama, kad gyvenimas grįžta prie jos valios.

Surinkėjai dar skambino, bet Rasa atsakinėjo kitaip:

Tik raštu. Sukčiavimo pareiškimas padarytas, įrašo numeris toks. Kalbą įrašinėju.

Kai kurie numetė ragelį, kiti bandė gąsdinti, bet ji nebebijojo: viską fiksavo, kopijavo Giedrei.

Vieną vakarą iš vienos kreditų įstaigos atėjo laiškas: Sutartis laikinai išbraukta, patikra vyksta. Tai dar ne pergalė, bet pirmas oficialus ženklas, kad ji neturi be galo įrodinėti akivaizdaus.

Vytautas tapo tylesnis. Neprieštaravo, kai Rasa išėmė dokumentų bylą iš bendrosios lentynos ir užrakino smulkiu spyneliu stalčiuje. Neklausinėjo dėl naujų telefono kodų. Kartais mėgino papasakoti apie Luką, bet ji sustabdydavo:

Dabar ne apie jį. Kol išsiaiškins.

Ji nejautė pergalės tik atsargą, lyg po gaisro, kai namai stovi, bet dūmų kvapas niekur nedingsta.

Mėnesio pabaigoje Rasa grįžo į banką pasiimti pažymos apie išspręstas operacijas. Konsultantė pakišo dokumentą:

Sąskaita atrišta, bet rekomenduoju pasikeisti tapatybės kortelę ir stebėti kredito istoriją.

Rasa išėjo į gatvę, iškvėpė. Nusipirko užrašinę bei tušinuką kioske, atsisėdo ant suoliuko prie ąžuolo šešėlio. Atsivertusi pirmajame lape užrašė stambiu šriftu: Taisyklės. Be šūkių ar pažadų tik sąrašą:

Dokumentų kopijų neduoti. Slaptažodžių negarsinti. Telefonas tik man. Skolinti tik tiems, kuriems galiu pasakyti NE.

Uždariusi užrašinę padėjo ją į rankinę, užtraukė užtrauktuką. Viduje dar buvo neramu, bet ši įtampa jau tapo veiksmo energija. Pasitikėjimo nebeliko, tačiau niekas ir nesakė, kad jį reikia palikti be sąlygų.

Namuose pastatė virdulį, išėmė vokelį su slaptažodžiais, įdėjo į specialų, ką tik pirktą pakelį. Vytautas tylėdamas pastatė antrą puodelį.

Supratau, tarė pagaliau. Tu teisi. Aš… tiesiog norėjau, kad viskas būtų kaip anksčiau.

Rasa pažvelgė į jį.

Kaip anksčiau daugiau nebebus, ramiai ištarė. Bet gali būti kitaip. Jei saugosim ne tik žodžiais, bet darbais.

Vytautas linktelėjo. O užsivėrus stalčiaus spynai, į tylą pasiliko ramus, vos girdimas spragtelėjimas reikalingas garsas, kai gyvenimas ima grįžti tam, kas iš tikrųjų buvo tavo.