Gabija vėl įžengė į prezidentinius apartamentus su gniaužtančia širdimi. Viskas jai buvo pažįstama, bet ir pavojingai prisikrauta prisiminimų. Kai tik uždarė duris už savęs, pajuto, kaip jos kvėpavimas paspartėja. Visas jos noras buvo greitai ir tyliai atlikti darbą ir išnykti, nepatraukdama dėmesio.
Tačiau, nors ir kalbėjo sau, kad tai tik dar viena darbo diena, jautė ypatingą įtampą. Kiekvienas kambario kampas, kiekvienas blizgantis daiktas priminė jai Aleksandro Didžiulio žvilgsnį ramų, bet veriantį, lyg jis galėtų perskaityti kiekvieną jos mintį.
Kai ji tvarkė pagalves ant lovos, duris vėl atsidarė. Vyro tvirti žingsniai užpildė kambarį. Gabija sustingo, rankas įsitempusi ant šilkinės užtiesalo.
Šįkart nepabėgsi, jo gilus, bet netikėtai švelnus balsas sužadino gąsdinimą.
Ji lėtai atsisuko. Aleksandras stovėjo ten, nepriekaištingas kaip visada, bet jo akyse skaitėsi kažkas naujo šilta smalsumas, sumaišytas su švelnia ironija.
Aš maniau kad jūsų varginu, tyliai pratardė ji.
Jei būtum varginusi, jau būtum sužinojusi. Ir vis dėlto neiškvietiau nei sargybos, nei viešbučio direktoriaus. Ar supranti, kodėl?
Gabija sukrato galvą, nežinodama, ką atsakyti.
Nes noriu žinoti, kas tu esi, tęsė jis. Moteris, užmiganti svetimo vyro lovoje, arba yra be sąmonės, arba turi tokią švarią sielą, kad nuovargis yra vienintelis jos nusidėjimas. O tu, Gabija, atrodai priklausanti antrajai kategorijai.
Jos vardas, ištartas jo lūpomis, sukėlė drebulį nugaroje. Kaip jis sužinojo? Staiga prisiminė, kad dėvėjo vardą ant uniformos ženklo.
Aš nieko ypatinga, sušnibždėjo ji. Tik kambarinė.
Aleksandras pirmą kartą nusišypsojo. Trumpas, bet pakankamas, kad ja sukrėstų.
Tik kambarinė? Ne. Moteris, dirbanti iki nelygio, bet net ir užmigusi atrodanti kaip senovės paveikslas, užmirštas slaptame muziejuje. Ar manai, kad tai niekas?
Gabija pajuto, kaip dega skruostai. Norėjai padėkoti, bet žodžiai užstrigo. Vietoj to nuleido žvilgsnį, stengdamasi susigrąžinti savitvardą.
Man reikia baigti valymą, pagaliau ištarė.
Baigk, atsakė jis paprastai, bet liko vietoje, stebėdamas kiekvieną jos judesį.
Valandės lėtai slinko, įtemptos. Jis užduodavo paprastus klausimus: iš kur ji, kodėl atvyko į miestą dirbti, ar jai patinka viešbutis. Ji atsakydavo droviai, bet kiekvienas žodis atskleisdavo po truputį jos istoriją. Ji atvyko iš mažo kaimo, kur tėvai kovojo su skurdu. Nuo mažens dirbo, o dabar didžiąją dalį atlyginimo siųsdavo namo.
Aleksandras klausėsi su netikėtu susidomėjimu. Pirmą kartą kas nors domėjosi juo ne kaip verslininku, o kaip paprastu vyru, sužavėtu moters nuoširdumu.
Keliančias dienas jų susitikimai kartojosi. Kiekvienas Gabijos apsilankymas prezidentiniuose apartamentuose tapo slapto romano scena. Jis beveik visada pasirodydavo, lyg jos lauktų. Padėdavo padėti vazą, išlyginti paveikslą, o kartais tiesiog stovėdavo ir žiūrėdavo, leisdamas tylai kalbėti.
Kolegės pradėjo pletkauti. Kodėl Gabija vis ten eina? klausinėjo. Ji negalėjo paaiškinti tiesos. Ir pati nežinojo, ar tai tik žaidimas jam, ar kažkas daugiau.
Vieną lietingą vakarą, kai gatvės žibintų šviesos atsispindėjo nuo didžiulių apartamentų langų, Aleksandras netikėtai ją sulaikė.
Gabija, pasilik šiek tiek. Ne kaip darbuotoja. Kaip moteris.
Ji sustingo, širdis plaka beproto.
Aš negaliu. Jūs per aukštai man.
Aukštai ir žemai tai tik iliuzijos, jis priartėjo. Svarbu tai, ką jaučiame.
Jo ranka lengvai palietė jos riešą. Paprastas gestas, bet visiškai ją sužlugdęs. Jo akyse nebuvo milijardinio verslininko arogancijos, o paprasto vyro troškimas.
Nenoriu tave gąsdinti, tęsė jis. Jei išeisi dabar, ne
