Gabija vėl įžengė į prezidentinius apartamentus su suspausta širdimi. Viskas jai atrodė pažįstama, bet ir pavojingai perdėta prisiminimų. Kai tik užsidarė duris, pajuto, kaip jos kvėpavimas pagreitėjo. Vienintelis jos noras buvo greitai atlikti darbą ir išnykti niekam nekreipiant dėmesio.
Bet nors ji sau kartojo, kad tai tik dar viena darbo diena, jauté ypatingą įtampą. Kiekvienas kambario kampas, kiekvienas blizgantis daiktas priminė jai Augusto Žilinsko žvilgsnį ramų, bet veriantį, lyg jis galėtų perskaityti kiekvieną jos mintį.
Kol ji tvarkė pagalves ant lovos, duris vėl atsidarė. Augusto tvirti žingsniai užpildė kambarį. Gabija sustingo, su įsitempusiomis rankomis ant šilkinės užtiesalo.
Šįkart nepabėgsi, jo balsas skambėjo giliai, bet netikėtai švelniai.
Ji lėtai apsisuko. Augustas stovėjo ten, nepriekaištingas kaip visada, bet jo žvilgsnyje buvo kažkas naujo šilta smalsumas, sumaišytas su švelnia ironija.
Maniau kad jums trukdau, sukrėtė ji.
Jei būtum trukdžiusi, jau žinotum. O aš neiškvietiau apsaugos, nei viešbučio direktoriaus. Ar supranti kodėl?
Gabija papurtyjo galvą, nežinodama, ką atsakyti.
Nes noriu žinoti, kas tu esi, tęsė jis. Moteris, užmiganti svetimo vyro lovoje, arba yra beviltiškai neatsargi, arba turi tokią švarią sielą, kad nuovargis yra vienintelis jos nusidėjimas. O tu, Gabija, atrodai kaip antroji.
Jos vardas, ištartas jo lūpomis, nubėgo šiurpas per nugarą. Iš kur jis žinojo? Staiga prisiminė, kad ant uniformos nešiojo vardą.
Aš nieko ypatinga, sušnibždėjo ji. Tik kambarinė.
Augustas pirmą kartą nusišypsojo. Trumpai, bet pakankamai, kad ji susijaudintų.
Tik kambarinė? Ne. Moteris, dirbanti iki išsekimo, bet net ir užmigusi atrodanti kaip pamiršta senovinė tapyba slaptame muziejuje. Ar tikrai manai, kad tai nieko?
Gabija pajuto, kaip dega skruostai. Norėjo padėkoti, bet žodžiai užstrigo. Vietoj to nuleido žvilgsnį, stengdamasi susivaldyti.
Man reikia baigti valymą, pagaliau ištarė.
Baik, atsakė jis paprastai, bet liko stovėti, stebėdamas kiekvieną jos judesį.
Valandos lėtai slinko, įtemptai. Jis klausinėjo paprastus dalykus: iš kur ji atvyko, kodėl atėjo dirbti į miestą, ar patinka viešbutis. Ji atsakydavo droviai, bet kiekvienas žodis atskleisdė dalelę jos istorijos. Ji atvyko iš mažo kaimo, kur tėvai kovojo su skurdu. Nuo mažens dirbo, o dabar didžiąją dalį algos siųsdavo namo.
Augustas klausėsi su netikėtu susidomėjimu. Pirmą kartą kas nors domėjosi juo ne kaip verslininku, o kaip paprastu vyru, sužavėtu jos nuoširdumo.
Kitomis dienomis jų susitikimai kartojosi. Kiekviena Gabijos apsilankymas prezidentiniuose apartamentuose tarsi ištrauktas iš slapto romano. Jis beveik visada pasirodydavo, lyg jos laukdamas. Padėdavo pastatyti vazą, išlyginti paveikslą, o kartais tiesiog stovėdavo ir žiūrėdavo, leisdamas tylai kalbėti.
Kolegės pradėjo paskalauti. Kodėl Gabija vis ten eina? klausdavo. Ji negalėjo paaiškinti tiesos. Ir pati nežinojo, ar tai tik jo žaidimas, ar kažkas daugiau.
Vieną lietingą vakarą, kai gatvių žibintų šviesa atsispindėjo nuo didžiulių apartamentų langų, Augustas netikėtai ją sustabdė.
Gabija, užbaik šiek tiek. Ne kaip darbuotoja. Kaip moteris.
Ji sustingo, širdis plakdama be proto.
Aš negaliu. Jūs per aukštai man.
Aukštai ir žemai tai tik iliuzijos, jis priartėjo. Svarbu tai, ką jaučiame.
Jo pirštai lengvai palietė jos riešą. Paprastas gestas, bet ji visiškai netekdavo atsakymo. Jo akyse nebuvo milijardiero arogancijos, o paprasto vyro troškimas.
Nenoriu, kad išsigąstum, tęsė jis. Jei išeisi dabar, nesustabdysiu. Bet jei pasiliksi, žinosi, kad esi čia todėl, kad aš tave pasirinkau ir todėl, kad tu taip pat mane pasirinkai, net nesuprasdama.
Gabija pajuto, kad visas jos pasaulis griūva ir vėl gimsta. Visą gyvenimė bėgo nuo per didelių svajonių, bijodama, kad jos suduš. Bet tą akimirką, po Augusto žvilgsniu, suprato, kad kai kurias svajones reikia išgyventi, net jei jos pavojingos.
Ji priartėjo be žodžių. Jis apkabino ją tokiu švelnumu, kuris kontrastavo su jo išorine jėga. Pirmą kartą Gabija nejautėsi išvargusia kambarine, o trokštama moterimi.
Ateinančios nakties buvo kaip iš sapno. Augustas atvėrė jai paslėptą pasaulį: privačius restoranus, važiavimus tuščiomis gatvėmis, ilgas pokalbis, kur jis dalijosi baimėmis. Jai jis tapo prieglobsčiu, tiesa, kurios pinigai negalėjo nusipirkti.
Bet realumas greitai juos pasivijo. Viešbučio vadovybė sužinojo apie jos dažnus apsilankymus ir Augusto dėmesį. Gandalai tapo per stiprūs. Viena ryto metu vadovas ją iškvietė:
Gabija, turi ieškoti kito darbo. Čia nebegali likti.
Jai šie žodžiai trenkė kaip žaibas. Išėjo su mažu lagaminu ir sunkią širdį, įsitikinusi, kad jų istorija čia baigiasi.
Bet tą vakarą, kai ji išėjo iš viešbučio, prie įėjimo laukė juoda limuzina. Langas nusileido, ir Augusto žvilgsnis
